5 patarimai apie šv. Tomo Akviniečio maldą

Malda, sako šv. Jonas Damaskietis, yra proto apreiškimas prieš Dievą. Kai meldžiamės, prašome jo, ko mums reikia, išpažįstame savo ydas, dėkojame už jo dovanas ir garbiname didžiulę jo didybę. Štai penki patarimai, kaip geriau melstis, padedant šv. Tomui Akviniečiui.

1. Būkite nuolankus.
Daugelis žmonių klaidingai mano, kad nuolankumas yra žemos savivertės dorybė. Šventasis Tomas mus moko, kad nuolankumas yra dorybė pripažinti tiesą apie tikrovę. Kadangi malda iš esmės yra tiesioginis „prašymas“ į Dievą, nuolankumas yra nepaprastai svarbus. Nuolankumu mes pripažįstame savo poreikį prieš Dievą. Mes visiškai ir visiškai priklausome nuo Dievo dėl visko ir kiekvieną akimirką: savo egzistencijos, gyvenimo, kvėpavimo, kiekvienos minties ir veiksmo. Tapdami nuolankesniais, giliau suvokiame savo poreikį daugiau melstis.

2. Tikėk.
Neužtenka žinoti, kad mums trūksta. Norėdami melstis, mes taip pat turime paprašyti ko nors, o ne bet kurio, bet to, kuris gali ir atsakys į mūsų peticiją. Vaikai tai nujaučia, kai prašo mamos, o ne tėvo (arba atvirkščiai!) Leidimo ar dovanos. Tikėjimo akimis matome, kad Dievas yra galingas ir pasirengęs mums padėti maldoje. Šv. Tomas teigia, kad „tikėjimas yra būtinas. . . tai turime tikėti, kad galime gauti iš jo tai, ko siekiame “. Tai tikėjimas moko mus „apie Dievo visagalybę ir gailestingumą“, mūsų vilties pagrindą. Tuo Šv. Tomas atspindi Šventąjį Raštą. Laiške hebrajams kalbai pabrėžiamas tikėjimo būtinumas, sakant: „Kas artėja prie Dievo, turi tikėti, kad jis egzistuoja ir kad jis atlygina tiems, kurie jo ieško“ (Hebrajams 11: 6). Pabandykite melstis tikėjimo šuoliu.

3. Prieš melstis melstis.
Senuose brevijoruose galite rasti nedidelę maldą, kuri prasideda: „Atidaryk, Viešpatie, mano burna, kad palaiminčiau tavo šventąjį vardą. Taip pat apvalykite mano širdį nuo visų tuščių, iškreiptų ir pašalinių minčių. . . „Pamenu, man tai pasirodė šiek tiek juokinga: prieš numatytas maldas buvo numatytos maldos! Kai pagalvojau, supratau, kad, nors tai gali pasirodyti paradoksalu, tai davė pamoką. Malda yra absoliučiai antgamtiška, todėl ji yra toli nuo mūsų galimybių. Pats šv. Tomas pažymi, kad Dievas „nori mums duoti tam tikrų dalykų mūsų prašymu“. Minėtoje maldoje ir toliau prašoma Dievo: „Apšviesk mano mintis, padegk širdį, kad galėčiau pelnytai, pelnytai, kruopščiai ir atsidavusiai deklamuoti šią Tarnybą ir nusipelniau, kad mane išgirstų tavo dieviškosios Didenybės akyse.

4. Būkite tyčinis.
Nuopelnai maldai - tai yra, ar tai priartina mus prie dangaus - kyla iš meilės dorybės. Ir tai kyla iš mūsų valios. Taigi norėdami melstis nuopelnai, savo maldą turime padaryti pasirinktu objektu. Šv. Tomas paaiškina, kad mūsų nuopelnai pirmiausia priklauso nuo mūsų pirminio ketinimo melstis. Jo nepalaužia atsitiktinis blaškymasis, kurio negali išvengti nė vienas žmogus, o tik tyčinis ir savanoriškas blaškymasis. Tai taip pat turėtų mums padėti. Mums nereikia per daug jaudintis dėl trukdžių, jei tik jų neskatiname. Mes suprantame ką nors iš to, ką sako psalmininkas, būtent tai, kad Dievas „išlieja dovanas ant savo mylimojo, kol jie miega“ (Ps 127: 2).

5. Būkite atsargūs.
Nors griežtai kalbant, maldoje turime būti tik tyčiniai ir ne visiškai atidūs nuopelnams, vis dėlto tiesa, kad mūsų dėmesys yra svarbus. Kai mūsų mintys prisipildo tikro dėmesio Dievui, mūsų širdis taip pat užplūsta noras jo. Šv. Tomas aiškina, kad dvasinė sielos atgaiva pirmiausia kyla iš dėmesio Dievui maldoje. Psalmininkas šaukia: "Aš, tavo viešpatie, ieškau tavo veido!" (Ps 27, 8). Maldoje niekada nenustojame ieškoti jo veido.