Mes laikomės Dievo, vienintelio tikro gėrio

Kur žmogaus širdis, ten ir jo lobis. Tiesą sakant, Viešpats paprastai neneigia geros dovanos tiems, kurie meldžiasi.
Todėl, kadangi Viešpats yra geras ir ypač tiems, kurie jo kantriai laukia, mes jo laikomės, esame su juo visa siela, visa širdimi, iš visų jėgų, kad liktume jo šviesoje, pamatytume jį. šlovė ir džiaukis aukščiausios laimės malone. Todėl pakelkime sielą iki to Gėrio, pasilikime jame, jo laikykimės; tam Gėriui, kuris yra aukščiau visų mūsų minčių ir svarstymų ir kuris suteikia begalinę ramybę ir ramybę, ramybę, pranokstančią visą mūsų supratimą ir jausmus.
Tai yra Gėris, kuris persmelkia viską, ir mes visi jame gyvename ir nuo jo priklausome, nors jame nėra nieko aukščiau, bet jis yra dieviškas. Tiesą sakant, niekas nėra geras, tik vienas Dievas: todėl visa, kas gera, yra dieviška, o visa, kas dieviška, yra gera, todėl sakoma: „Atidarai ranką, jie patenkinti gėriu“ (Ps 103, 28); teisingai, tiesą sakant, už Dievo gerumą mums yra duota visa, kas gera, nes su jais nėra maišomas joks blogis.
Šventasis Raštas žada šias gėrybes tikintiesiems sakydamas: „Jūs valgysite žemės vaisius“ (Iz 1, 19).
Mes mirėme kartu su Kristumi; mes visada ir visur nešiojame Kristaus mirtį savo kūne, kad Kristaus gyvenimas taip pat galėtų pasireikšti mumyse. Todėl dabar gyvename nebe savo gyvenimą, o Kristaus gyvenimą, skaistumą, paprastumą ir visas dorybes. Mes esame prisikėlę kartu su Kristumi, todėl gyvename jame, kylame į jį, kad gyvatė nerastų mūsų kulno, kad įkąstų žemėje.
Išeikime iš čia. Net jei jus laiko kūnas, galite pabėgti su siela, galite būti čia ir likti su Viešpačiu, jei jūsų siela laikosi jo, jei einate už jo mintimis, jei einate jo keliais tikėdami, o ne regėjimas, jei prisiglausi prie jo; nes tas, kuriam Dovydas sako: Aš tavyje prisiglaudžiau ir manęs neapgavo (plg. Ps 76, 3 volg.), yra prieglobstis ir jėga.
Todėl, kadangi Dievas yra prieglobstis, o Dievas yra danguje ir virš dangaus, tada mes turime bėgti iš čia į ten, kur karaliauja ramybė, pailsėti nuo nuovargio, kur švęsime didįjį šeštadienį, kaip Mozė sakė: „Ką žemė sukurs per tą laiką jo poilsis bus jūsų maistas “(Lv 25, 6). Tiesą sakant, poilsis Dieve ir jo malonumų matymas yra tarsi sėdėjimas prie stalo ir kupinas laimės bei ramybės.
Pabėkime kaip elniai į šaltinius, net mūsų sielos ištroško to, ko ištroško Dovydas. Kas yra tas šaltinis? Klausykite to, kuris sako: „Gyvybės šaltinis yra jumyse“ (Ps 35, 10): mano siela šiam šaltiniui sako: kada aš ateisiu ir pamatysiu tavo veidą? (plg. Ps 41, 3). Iš tikrųjų šaltinis yra Dievas.