Biblija: Ar Dievas siunčia uraganus ir žemės drebėjimus?

Ką Biblija sako apie uraganus, viesulus ir kitas stichines nelaimes? Ar Biblija pateikia atsakymą, kodėl pasaulyje tokia netvarka, jei Dievas tikrai valdo? Kaip meilės Dievas gali leisti žmonių masėms mirti nuo žmogžudiškų uraganų, katastrofiškų žemės drebėjimų, cunamių, teroristų išpuolių ir ligų? Kodėl tokios keistos žudynės ir chaosas? Ar pasaulis baigiasi? Ar Dievas išlieja savo rūstybę ant nusidėjėlių? Kodėl išsipūtę vargšų, pagyvenusių žmonių ir vaikų kūnai taip dažnai išsibarstę tarp griuvėsių? Į šiuos klausimus atsako daugelis žmonių.

Ar Dievas yra atsakingas už stichines nelaimes?
Nors Dievas dažnai laikomas Tas, kuris sukelia šias baisias katastrofas, Jis nėra atsakingas. Dievas nesirūpina gamtinių nelaimių ir nelaimių sukėlimu. Priešingai, tai yra gyvybės dovanotojas. Biblijoje sakoma: „Nes dangus išnyks kaip dūmas, o žemė pasens kaip drabužis, ir tie, kurie juose gyvena, taip pat mirs, bet mano išgelbėjimas bus amžinas ir mano teisumas nebus panaikintas“ (Izaijo 51) : 6). Šis tekstas skelbia dramatišką skirtumą tarp natūralių nelaimių ir Dievo darbo.

 

Kai Dievas atėjo į žemę vyro pavidalu, jis nieko nedarė, kad įskaudintų žmones, tik tam, kad jiems padėtų. Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad sunaikintų žmonių gyvybes, bet kad juos išgelbėtų“ (Luko 9:56). Jis pasakė: „Daug gerų darbų, kuriuos jums parodžiau iš savo tėvo. Dėl kurio iš šių darbų mane užmėtai akmenimis? " (Jono 10:32). Joje sakoma: „... ne tavo Tėvas, kuris yra danguje, pražus vienam iš šių mažylių“ (Mato 18:14).

Dievo planas buvo, kad jo sūnūs ir dukros amžinai kvepia egzotiškų gėlių, o ne pūvančių lavonų kvapu. Jie visada turėtų mėgautis tropinių vaisių skanumynais ir skaniais patiekalais, o ne susidurti su alkiu ir alkiu. Tai, ką teikia gaivus kalnų oras ir žvarbus vėsus vanduo, nėra bloga tarša.

Kodėl gamta atrodo vis labiau griaunanti?

Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, jie atnešė natūralias pasekmes žemei. „Ir Adomui Jis [Dievas] pasakė:„ Kadangi jūs klausėtės savo žmonos balso ir valgėte nuo medžio, kurį jums įsakiau, sakydamas: „Jūs jo nevalgysite“, - prakeiksmas yra jūsų gėrybių pagrindas; skausmu jį valgysite visas savo gyvenimo dienas (Pr 3:17). Adomo palikuonys tapo tokie smurtiniai ir sugadinti, kad Dievas leido sunaikinti pasaulį dėl pasaulinio potvynio (Pradžios 6: 5,11). Giliųjų fontanai buvo sunaikinti (Pradžios 7:11). Buvo labai daug vulkaninės veiklos. Susiformavo žemės plutos sluoksniai, o gamta buvo atstumta nuo Dievo duoto kurso, kuri buvo skirta žemės drebėjimams ir žudikoms. Nuodėmės pasekmėms progresuojant nuo tos dienos iki šios dienos, gamtos pasaulis artėja prie pabaigos; pirmųjų mūsų tėvų nepaklusnumo rezultatai tampa vis akivaizdesni, kai šis pasaulis baigiasi. Bet Dievui vis tiek rūpi gelbėti, padėti ir gydyti. Jis dovanoja išganymą ir amžinąjį gyvenimą visiems, kurie Jį priims.

Jei Dievas neatneša stichinių nelaimių, kas tai daro?
Daugelis žmonių netiki tikru velniu, tačiau Biblija šiuo klausimu yra labai aiški. Šėtonas egzistuoja ir yra naikintojas. Jėzus pasakė: „Mačiau, kaip šėtonas krinta kaip žaibas iš dangaus“ (Luko 10:18, NKJV). Šėtonas kadaise buvo šventasis angelas ant dešinės Dievo rankos danguje (Izaijo 14 ir Ezechielio 28). Jis sukilo prieš Dievą ir buvo išmestas iš dangaus. „Taigi buvo išmestas didysis slibinas, ta sena gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu, apgaunanti visą pasaulį; jis buvo išmestas į žemę ir jo angelai kartu su juo “(Apreiškimo 12: 9). Jėzus pasakė: „Velnias nuo pat pradžių buvo žudikas ir melo tėvas“ (Jono 8:44). Biblijoje sakoma, kad velnias bando apgauti visą pasaulį, ir vienas iš būdų tai padaryti yra skleisti mintį, kad tikro velnio nėra. Remiantis naujausiomis apklausomis, Amerikoje vis mažiau žmonių mano, kad velnias iš tikrųjų egzistuoja. Tikro velnio egzistavimas yra vienintelis dalykas, kuris gali paaiškinti blogio egzistavimą pasaulyje, kuris daugiausia yra geras. „Vargas žemės ir jūros gyventojams! Nes velnias nusileido pas tave labai supykęs, nes žino, kad turi mažai laiko “(Apreiškimo 12:12, NKJV).

Jobo istorija Senajame Testamente yra klasikinis pavyzdys, kaip Dievas kartais leidžia Šėtonui sukelti nelaimę. Jobas neteko gyvulių, pasėlių ir šeimos dėl smurtinių išpuolių, žudančio uragano ir gaisro. Jobo draugai teigė, kad šios katastrofos kilo iš Dievo, tačiau atidžiai perskaičius Jobo knygą paaiškėja, kad būtent šėtonas atnešė šias blogybes (žr. Jobo 1: 1–12).

Kodėl Dievas suteikia šėtonui leidimą sunaikinti?
Šėtonas apgavo Ievą ir per ją nuvedė Adomą į nuodėmę. Kadangi jis gundė pirmuosius žmones - žmonių giminės lyderį - nusidėti, Šėtonas tvirtino pasirinkęs jį šio pasaulio dievu (žr. 2 Korintiečiams 4: 4). Jis teigia esąs teisėtas šio pasaulio valdovas (žr. Mato 4: 8, 9). Per šimtmečius Šėtonas kovojo prieš Dievą, bandydamas įtvirtinti savo pretenzijas į šį pasaulį. Jis nurodo visus, kurie nusprendė sekti juo, kaip įrodymą, kad jis yra teisėtas šio pasaulio valdovas. Biblijoje sakoma: „Argi nežinote, kad tam, kuriam prisistatote kaip vergui paklusti, esate to, kuriam paklūstate, vergas, nesvarbu, ar nuodėmė lemia mirtį, ar paklusnumas - teisingumą? (Romiečiams 6:16, NKJV). Dievas davė savo dešimt įsakymų kaip amžinas gyvenimo taisykles, kad nustatytų, kas yra teisinga ir neteisinga. Jis siūlo šiuos įstatymus įrašyti į mūsų širdis ir mintis. Tačiau daugelis nusprendžia nepaisyti jo naujo gyvenimo pasiūlymo ir gyventi ne pagal Dievo valią. Tai darydami jie palaiko šėtono pretenzijas prieš Dievą. Biblijoje sakoma, kad laikui bėgant ši padėtis tik blogės. . Paskutinėmis dienomis „nedorėliai ir apsišaukėliai darosi vis blogesni, apgaunantys ir apgaunantys“ (2 Timotiejui 3:13, NKJV). Kai vyrai ir moterys nusisuka nuo Dievo apsaugos, juos patiria griaunanti Šėtono neapykanta. NKJV). Kai vyrai ir moterys nusisuka nuo Dievo apsaugos, juos patiria griaunanti Šėtono neapykanta. NKJV). Kai vyrai ir moterys nusisuka nuo Dievo apsaugos, juos patiria griaunanti Šėtono neapykanta.

Dievas yra meilė, o jo charakteris yra visiškai nesavanaudiškas ir teisus. Todėl jo charakteris trukdo daryti viską, kas nesąžininga. Tai netrukdys laisvai pasirinkti žmogų. Tie, kurie nusprendžia sekti šėtonu, gali tai daryti laisvai. Ir Dievas leis Šėtonui parodyti visatai, kokios iš tikrųjų yra nuodėmės pasekmės. Nelaimėse ir nelaimėse, kurios užklumpa žemę ir sunaikina gyvybes, galime pamatyti, kokia yra nuodėmė, koks gyvenimas, kai Šėtonas turi savo kelią.

Maištingas paauglys gali palikti namus, nes mano, kad taisyklės yra per daug ribojančios. Jis gali rasti žiaurų pasaulį, kuris laukia, kol išmokys jį atšiaurių gyvenimo realijų. Tačiau tėvai nenustoja mylėti savo klastingo sūnaus ar dukros. Jie nenori, kad juos įskaudintų, tačiau jie gali nedaug padaryti, kad to išvengtų, jei vaikas pasiryžęs eiti savo keliu. Tėvai tikisi ir meldžiasi, kad sunki pasaulio realybė atneštų jų vaiką namo, kaip ir sūnus palaidūnas Biblijoje (žr. Luko 15:18). Kalbėdamas apie tuos, kurie nusprendžia sekti šėtonu, Dievas sako: „Aš juos apleisiu ir paslėpsiu nuo jų veidą, ir jie bus praryti. Ir juos ištiks daugybė blogybių ir sunkumų, kad tą dieną jie pasakytų: "Ar šios blogybės niekada nebuvo mūsų akivaizdoje, nes mūsų Dievo nėra tarp mūsų?" “(Įst 31, 17, NKJV). Tai žinia, kurios galime pasimokyti iš stichinių nelaimių ir nelaimių. Jie gali mus paskatinti ieškoti Viešpaties.

Kodėl Dievas sukūrė velnią?
Tiesą sakant, Dievas nesukūrė velnio. Dievas sukūrė gražų tobulą angelą, vardu Liuciferis (žr. Izaijo 14, Ezechielio 28). Savo ruožtu Liuciferis padarė save velniu. Liuciferio pasididžiavimas privertė jį maištauti prieš Dievą ir mesti iššūkį viršenybei. Jis buvo išmestas iš dangaus ir atėjo į šią žemę, kur jis gundė tobulą vyrą ir moterį nusidėti. Tai padarę, jie atvėrė pasauliui nedorybės upę.

Kodėl Dievas nežudo velnio?
Kai kurie stebėjosi: „Kodėl Dievas nesustabdo velnio? Jei žmonės miršta ne dėl Dievo valios, kodėl jis leidžia tai įvykti? Ar viskas perėjo nuo Dievo kontrolės? "

Dievas galėjo sunaikinti šėtoną, kai jis sukilo danguje. Dievas galėjo sunaikinti Adomą ir Ievą, kai jie nusidėjo - ir pradėti iš naujo. Tačiau jei tai padarytų, jis valdytų stiprybės, o ne meilės požiūriu. Angelai danguje ir žmonės Žemėje tarnautų Jam iš baimės, o ne iš meilės. Kad meilė klestėtų, ji turi veikti pagal pasirinkimo laisvės principą. Be pasirinkimo laisvės tikra meilė neegzistuotų. Paprasčiausiai būtume robotai. Dievas nusprendė išsaugoti mūsų pasirinkimo laisvę ir valdyti su meile. Jis nusprendė leisti Šėtonui ir nuodėmei eiti savo keliu. Tai leistų mums ir visatai pamatyti, kur nuveda nuodėmė. Jis parodys mums priežastis, kodėl pasirinkome tarnauti jam su meile.

Kodėl dažniausiai kenčia vargšai, pagyvenę žmonės ir vaikai?
Ar teisinga kentėti nekaltiems? Ne, tai nėra teisinga. Esmė ta, kad nuodėmė neteisinga. Dievas yra teisingas, bet nuodėmė nėra teisinga. Tai nuodėmės prigimtis. Kai Adomas nusidėjo, jis atidavė save ir žmonių giminę į naikintojo rankas. Dievas leidžia šėtonui aktyviai dirbti per gamtą, kad būtų sunaikinta dėl žmogaus pasirinkimo. Dievas nenori, kad taip atsitiktų. Jis nenorėjo, kad Adomas ir Ieva nusidėtų. Bet jis tai leido, nes tik taip žmonės galėjo gauti pasirinkimo laisvės dovaną.

Sūnus ar dukra gali maištauti prieš gerus tėvus ir išeiti į pasaulį bei gyventi nuodėmės gyvenimą. Jie galėtų turėti vaikų. Jie galėjo smurtauti su vaikais. Tai nėra sąžininga, bet taip atsitinka, kai žmonės priima blogus sprendimus. Prisirišęs tėvas ar senelis norėtų išgelbėti prievartaujamus vaikus. Ir taip pat Dievas. Štai kodėl Jėzus atėjo į šią žemę.

Ar Dievas siunčia nelaimę žudyti nusidėjėlius?
Kai kurie klaidingai mano, kad Dievas visada siunčia nelaimes, kad nubaustų nusidėjėlius. Tai netiesa. Jėzus pakomentavo smurto aktus ir stichines nelaimes, įvykusias jo laikais. Biblijoje sakoma: „Tuo sezonu buvo keletas žmonių, kurie pasakojo jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. O Jėzus jiems atsakė: „Tarkime, šie galilėjiečiai buvo nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius, kodėl jie kentėjo tokius dalykus? Sakau tau, ne; bet jei neatgailausite, visi pražusite vienodai. Ar tie aštuoniolika, ant kurių nukrito Siloamo bokštas ir juos nužudė, ar jūs manote, kad jie buvo nusidėjėliai aukščiau visų kitų žmonių, gyvenusių Jeruzalėje? Sakau tau, ne; bet jei neatgailausite, visi taip pat pražusite “(Luko 13: 1–5).

Šie dalykai nutiko todėl, kad nuodėmių pasaulyje nutinka nelaimių ir žiaurumų, kurie neįvyktų tobulame pasaulyje. Tai nereiškia, kad kiekvienas, miręs tokiose nelaimėse, yra nusidėjėlis, taip pat nereiškia, kad Dievas sukelia nelaimę. Dažnai nekaltieji kenčia nuo gyvenimo padarinių šiame nuodėmės pasaulyje.

Bet ar Dievas nesunaikino tokių blogų miestų kaip Sodoma ir Gomora?
Taip. Anksčiau Dievas teisė nedorėlius, kaip ir Sodomos bei Gomoros atveju. Biblijoje sakoma: „Net ir kaip Sodoma, ir Gomora, ir panašūs į juos miestai, patekę į seksualinį amoralumą ir ieškoję svetimo kūno, yra pavyzdžiai, kenčiantys nuo amžinos ugnies keršto“ ( Jude 7, NKJV). Šių nedorų miestų sunaikinimas buvo nuosprendžių, kurie dėl nuodėmės ateis į pabaigą visam pasauliui, pavyzdys. Savo gailestingumu Dievas leido teismui kristi į Sodomą ir Gomorą, kad būtų galima įspėti daugelį kitų. Tai nebūtinai reiškia, kad kai žemės drebėjimas, viesulas ar cunamis užklumpa faktą, kad Dievas savo nuosprendžiu išlieja savo rūstybę tokiuose miestuose kaip Niujorkas, Naujasis Orleanas ar Portoprensas.

Kai kurie teigė, kad stichinės nelaimės yra galutinis Dievo sprendimas dėl nedorėlių pradžios. Negalima atmesti galimybės, kad nusidėjėliai gauna sukilimo prieš Dievą pasekmes, tačiau negalime susieti tam tikrų nelaimių su dieviška bausme prieš konkrečius nusidėjėlius ar nuodėmes. Šie siaubingi įvykiai gali būti tiesiog gyvenimo pasaulyje, kuris taip toli gražu neatitiko Dievo idealo, rezultatas. Net jei šias nelaimes būtų galima laikyti pirminiais įspėjimais apie galutinį Dievo teismą, niekas neturėtų daryti išvados, kad visi jose mirę yra amžinai pasimetęs. Jėzus teigė, kad kai kuriems Sodomoje sunaikintiems galutinis sprendimas bus labiau toleruotinas nei tiems, kurie atsisako Jo kvietimo į išganymą nesunaikintuose miestuose (žr. Luko 10: 12–15).

Kas yra Dievo rūstybė, kuri bus išlieta paskutinėmis dienomis?
Biblijoje Dievo pyktis paaiškinamas kaip leidimas žmonėms pasirinkti atsiskirti nuo Dievo, jei jie to nori. Kai Biblijoje kalbama apie Dievo rūstybę, tai nereiškia, kad Dievas yra kerštingas ar kerštauja. Dievas yra meilė ir nori, kad visi būtų išgelbėti. Bet tai leidžia vyrams ir moterims eiti savo keliu, jei jie to reikalauja. Biblijoje sakoma, kad nedorėliams tenka sunaikinti, nes „mano tauta padarė dvi blogybes: apleido mane, gyvojo vandens šaltinį, ir kasė sau cisternas - sulaužytas cisternas, kurios negali išlaikyti vandens“ (Jeremijo 2:13, NKJV) ).

Tai mums sako, kad Dievo rūstybė yra neišvengiama pasekmė tiems, kurie nusprendžia atsiskirti nuo Jo. Dievas nenori atsisakyti nė vieno savo vaiko sunaikinimo. Jis sako: „Kaip aš galiu tave palikti, Efraimai? Kaip aš galiu tave išvaduoti, Izraeli? Kaip aš galiu priversti tave mylėti Admą? Kaip galėčiau tave nustatyti kaip zeboimą? Mano širdis plaka manyje; mano užuojauta sujaudinta “(Hozėja 11: 8, NKJV). Viešpats trokšta iš visos širdies matyti visus amžinai išgelbėtus. „Kol aš gyvenu, - sako Viešpats Dievas, man nepatinka nedorėlių mirtis, bet kad nedorėliai nusisuka nuo savo kelio ir gyvena. Pasisuk, nusisuk nuo savo piktų kelių! Kodėl turėtum mirti, Izraelio namai? “(Ezekielio 33:11, NKJV).

Ar Dievas atostogauja? Kodėl jums atrodo, kad esate arti ir leidžiate visa tai įvykti?
Kur yra Dievas, kai visa tai vyksta? Argi geri žmonės nesimeldžia dėl saugumo? Biblijoje sakoma: „Argi aš esu artimas Dievas, sako Viešpats, o ne tolimas Dievas?“ (Jeremijas 23:23). Dievo Sūnus neliko nuošalyje nuo kančių. Kenčia nuo nekaltų žmonių. Tai buvo klasikinis nekaltų kančių pavyzdys. Tiesą sakant, nuo pat pradžių jis padarė tik gera. Jis sutiko su mūsų maišto prieš save pasekmėmis. Jis neliko toli. Jis atėjo į šį pasaulį ir kentėjo dėl mūsų kančių. Pats Dievas patyrė baisiausią įsivaizduojamą skausmą ant kryžiaus. Jis išgyveno nuodėmingos žmonių rasės priešiškumo skausmą. Jis prisiėmė mūsų nuodėmių pasekmes.

Kai įvyksta nelaimė, tikroji esmė yra ta, kad tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų bet kuriuo metu. Tik todėl, kad Dievas yra meilė, vienas širdies plakimas seka kitą. Tai suteikia gyvybę ir meilę visiems. Kiekvieną dieną milijardai žmonių pabunda gryname ore, šiltoje saulėje, skaniame maiste ir jaukiuose namuose, nes Dievas yra meilė ir rodo savo palaiminimus žemėje. Tačiau mes neturime individualių pretenzijų gyvenimui, tarsi būtume susikūrę patys. Turime pripažinti, kad gyvename pasaulyje, kuris yra mirtinas iš įvairių šaltinių. Turime prisiminti, kaip sakė Jėzus, kad jei neatgailausime, visi pražusime vienodai. Nelaimės mums primena, kad, išskyrus Jėzaus pasiūlytą išgelbėjimą, žmonių rasė neturi vilties. Artėjant jo sugrįžimo į žemę laikui galime tikėtis vis daugiau sunaikinimo. „Dabar laikas pabusti iš miego; nes dabar mūsų išganymas yra arčiau nei tada, kai mes pirmą kartą tikėjome “(Romiečiams 13:11, NKJV).

Daugiau nebereikia kentėti
Mūsų pasaulį gaubiančios nelaimės ir katastrofos yra priminimas, kad šis nuodėmės, skausmo, neapykantos, baimės ir tragedijos pasaulis nesitęs amžinai. Jėzus pažadėjo sugrįžti į Žemę, kad išgelbėtų mus nuo griūvančio mūsų pasaulio. Dievas pažadėjo viską padaryti dar kartą ir ta nuodėmė niekada nebepakils (žr. Nahumo 1: 9). Dievas gyvens su savo tauta ir bus mirties, verkimo ir skausmo pabaiga. „Ir išgirdau garsų balsą iš sosto sakant:„ Dabar Dievo būstas yra su žmonėmis ir gyvens su jais. Jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais ir bus jų Dievas. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių. Nebebus mirties, gedulo, verkimo ar skausmo, nes senoji dalykų tvarka mirė “(Apreiškimo 21: 3, 4, NIV).