Ar meldžiamasi už atgailą?

Jėzus mums maldavo maldą. Ši malda yra vienintelė malda, kuri mums buvo suteikta, išskyrus tas, kurias mėgsta žmogaus sukurta „nusidėjėlių malda“.

Taigi jis jiems tarė: „Kai meldžiatės, sakykite:‘ Tėve mūsų danguje, pašventintas tebūna tavo vardas. Ateik savo karalystę. Tavo valia bus padaryta žemėje, kaip ir danguje. Duokite mums kasdieninę duoną. Ir atleisk mūsų nuodėmes, kaip ir mes atleidžiame visiems, kurie mums skolingi. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išvaduok mus nuo pikto “(Luko 11: 2–4).

Tačiau Biblijoje yra daug atvejų, kai atgaila rodoma 51 psalmės skyriuje. Kaip ir daugelis Biblijoje esančių žmonių, mes nusidedame žinodami, kad mes nusidedame, o kartais net nesusimąstome, kad nusidedame. Mūsų pareiga yra nuolat atsigręžti nuo nuodėmės, net kai tai yra kova.

Pasikliaudamas Dievo išmintimi
Mūsų maldos gali mus paskatinti, pakelti ir paskatinti atgailauti. Nuodėmė veda mus klystkeliais (Jokūbo 1:14), praranda protą ir atitolina nuo atgailos. Visi galime pasirinkti, ar toliau nusidėti. Kai kurie iš mūsų kasdien kovoja su kūno impulsais ir nuodėmingais troškimais.

Tačiau kai kurie iš mūsų žino, kad klystame, ir vis tiek tai darome (Jokūbo 4:17). Nors mūsų Dievas vis dar gailestingas ir mus pakankamai myli, kad padėtų mums eiti teisumo keliu.

Taigi, kokią išmintį mums teikia Biblija, kad padėtų suprasti nuodėmę ir jos padarinius?

Na, Biblija yra nepaprastai kupina Dievo išminties. 7 Mokytojas pataria, pavyzdžiui, neleisti sau pykti ar būti pernelyg išmintingam. Bet šiame skyriuje mano dėmesys atkreiptas į Mokytojo 7:20 ir sakoma: „Žemėje tikrai nėra teisaus žmogaus, kuris darytų gera ir niekada nenusidėtų“. Mes negalime atsikratyti nuodėmės, nes esame joje gimę (Psalmė 51: 5).

Gundymas niekada nepaliks mūsų šiame gyvenime, tačiau Dievas davė mums savo žodį, kad galėtume atsikirsti. Atgaila bus mūsų gyvenimo dalis, kol gyvensime šiame nuodėmingame kūne. Tai yra neigiami gyvenimo aspektai, kuriuos turime išgyventi, tačiau neturime leisti, kad šios nuodėmės valdytų mūsų širdyse ir mintyse.

Mūsų maldos veda mus į atgailą, kai Šventoji Dvasia mums atskleidžia, dėl ko gailėtis. Nėra teisingo ar neteisingo būdo melstis už atgailą. Tai iš tikro įsitikinimo ir nusisukimo rodo, kad mes rimtai. Net jei kovojame. „Protinga širdis įgyja žinių, o išmintingoji ausis ieško žinių“ (Patarlių 18:15).

Remdamasis Dievo malone
Romiečiams 7 skyriuje Biblija sako, kad įstatymai mūsų nebesieja, nors pats įstatymas vis tiek tarnauja mums dieviška išmintimi. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, todėl mums buvo suteikta malonė už tą auką. Bet įstatyme yra tikslas, nes jis mums atskleidė, kokios yra mūsų nuodėmės (Romiečiams 7: 7–13).

Kadangi Dievas yra šventas ir be nuodėmės, jis nori, kad mes ir toliau atgailautume ir bėgtume nuo nuodėmių. Romiečiams 7: 14–17 sakoma,

Taigi problema nėra susijusi su įstatymu, nes ji yra dvasinga ir gera. Problema yra su manimi, nes aš esu per daug žmogus, vergas nuodėmei. Aš pats savęs nesuprantu, nes noriu daryti tai, kas teisinga, bet ne. Užtat darau tai, ko nekenčiu. Bet jei žinau, ką darau, yra negerai, tai rodo, kad sutinku, jog įstatymai yra geri. Todėl ne aš darau blogį; tai daro manyje gyvenanti nuodėmė.

Nuodėmė daro mus neteisingus, tačiau Dievas mums suteikė savitvardą ir išmintį iš savo žodžio, kad atsuktume nugarą. Mes negalime pateisinti savo nuodėmės, bet Dievo malone esame išgelbėti. „Nes nuodėmė tavęs nevaldys, nes esi ne pagal įstatymą, bet pagal malonę“ (Romiečiams 6:14).

Bet dabar Dievo teisumas pasireiškė nepriklausomai nuo įstatymo, nors tai liudija Įstatymas ir Pranašai - Dievo teisumas tikint Jėzumi Kristumi visiems, kurie tiki. Nes nėra skirtumo: kadangi visi nusidėjo ir neatitinka Dievo šlovės ir yra išteisinti jo malone kaip dovana, per atpirkimą, esantį Kristuje Jėzuje, kurį Dievas pasiūlė kaip paspirtį savo krauju, būti priimti tikėjimu. Tai turėjo parodyti Dievo teisumą, nes savo dieviška tolerancija jis nugalėjo ankstesnes nuodėmes. Tai turėjo parodyti jo teisumą šiuo metu, kad jis galėtų būti teisus ir pateisinti tuos, kurie tiki Jėzumi (Romiečiams 3: 21–27).

Jei mes išpažįstame savo nuodėmes, tai yra ištikima ir teisinga atleisti mums savo nuodėmes ir apvalyti mus nuo visų neteisybių (1 Jono 1: 9).

Didžiojoje daiktų schemoje mes visada būsime priversti nuodėmės ir atgailos. Mūsų atgailaujančios maldos turėtų ateiti iš mūsų širdies ir iš Šventosios Dvasios, esančios mumyse. Meldžiantis atgailą ir visose maldose Jus ves Šventoji Dvasia.

Jūsų maldos neturi būti tobulos, taip pat jos neturi būti vadovaujamos kaltės ir gėdos pasmerkimu. Pasitikėk Dievu visais savo gyvenimo dalykais. Gyvenk savo gyvenimą. Bet gyvenkite kaip siekiate teisingumo ir švento gyvenimo, kaip Dievas mus vadina.

Baigiamoji malda
Dieve, mes mylime tave visa širdimi. Mes žinome, kad nuodėmė ir jos troškimai visada atitolins nuo teisumo. Bet aš meldžiuosi, kad atkreiptume dėmesį į įsitikinimą, kurį mums pateikiate per maldą ir atgailą, kai Šventoji Dvasia mus veda.

Ačiū tau, Viešpatie Jėzau, kad paėmei auką, kurios niekada negalėjome padaryti savo žemiškame ir nuodėmingame kūne. Toje aukoje mes tikimės ir tikime, kad greitai pateksime iš nuodėmės, kai įžengsime į savo naujus kūnus, kaip jūs, Tėve, mums pažadėjote. Jėzaus vardu Amen.