Kunigų celibatas, popiežiaus Pranciškaus žodžiai

„Einu taip toli, kad sakau, kad ten, kur veikia kunigų brolija ir kur yra tikros draugystės ryšiai, ten taip pat galima gyventi celibato pasirinkimas. Celibatas yra dovana, kurią saugo Lotynų bažnyčia, tačiau tai dovana, kurią norint gyventi kaip pašventinimą reikia sveikų santykių, tikros pagarbos ir tikrojo gėrio santykių, kurių šaknys yra Kristuje. Be draugų ir be maldos celibatas gali tapti nepakeliama našta ir paliudijimu pačiam kunigystės grožiui“.

Taip Tėtis Francesco Vyskupų kongregacijos propaguojamo simpoziumo darbo atidaryme.

Bergoglio taip pat sakė: „ vyskupas jis nėra mokyklos prižiūrėtojas, jis nėra „sargas“, jis yra tėvas, ir jis turi stengtis taip elgtis, nes priešingai – atstumia kunigus arba artėja prie ambicingiausių“.

Popiežiaus Pranciškaus kunigiškame gyvenime „buvo tamsių akimirkų“: pats Bergoglio, sakydamas Vatikano kunigystės simpoziumo įžanginę kalbą, pabrėžė paramą, kurią visada rasdavo maldos praktikoje. „Daugelio kunigystės krizių priežastis – menkas maldos gyvenimas, intymumo su Viešpačiu stoka, dvasinio gyvenimo pavertimas tik religine praktika“, – sakė Argentinos pontifikas: „Prisimenu svarbias savo gyvenimo akimirkas, kai šis artumas su Viešpačiu buvo lemiamas palaikant mane: buvo tamsių akimirkų“. Bergoglio biografijose ypač rašoma apie metus po jo, einančio Argentinos jėzuitų „provincininko“ mandato, pirmiausia Vokietijoje, o paskui Kordoboje, Argentinoje, kaip ypatingų vidaus sunkumų.