Ką Biblija sako apie mergelę Mariją?

Mariją, Jėzaus motiną, Dievas apibūdino kaip „labai palankų“ (Lk 1:28). Labai mėgstamas posakis kilęs iš vieno graikiško žodžio, kuris iš esmės reiškia „daug malonės“. Marija gavo Dievo malonę.

Malonė yra „nepelnyta malonė“, kurią gauname, nepaisant to, kad nesame jos verti. Marijai, kaip ir mums visiems, reikėjo Dievo malonės ir Gelbėtojo. Pati Marija suprato šį faktą, kaip ji paskelbė Luko 1:47, „ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju“.

Mergelė Marija Dievo malone pripažino, kad jai reikia Gelbėtojo. Biblijoje niekada nesakoma, kad Marija buvo kas kita nei paprastas žmogus, kurį Dievas nusprendė panaudoti nepaprastu būdu. Taip, Marija buvo teisinga ir Dievo mylima moteris (padaryta malonės objektu) (Lk 1, 27-28). Kartu jis buvo nuodėmingas žmogus, kuriam, kaip ir mums visiems, reikėjo Jėzaus Kristaus kaip Gelbėtojo (Mokytojo 7:20; Romiečiams 3:23; 6:23; 1 Jono 1:8).

Mergelė Marija neturėjo „nepriekaištingo prasidėjimo“. Biblija nenurodo, kad Marijos gimimas skyrėsi nuo įprasto gimimo. Marija buvo mergelė, kai pagimdė Jėzų (Lk 1, 34–38), bet ji neliko mergele amžinai. Marijos amžinosios nekaltybės idėja nėra biblinė. Mato 1:25, kalbėdamas apie Juozapą, pareiškia: „bet jis jos nepažino, kol ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, kurį pavadino Jėzumi“. Ilgas žodis aiškiai rodo, kad Juozapas ir Marija turėjo normalius lytinius santykius po Jėzaus gimimo, Marija liko mergelė iki Išganytojo gimimo, tačiau vėliau Juozapas ir Marija susilaukė kelių bendrų vaikų. Jėzus turėjo keturis pusbrolius: Jokūbą, Juozapą, Simoną ir Judą (Mato 13:55). Jėzus taip pat turėjo seserų, nors jos neįvardytos ir mums nesuteiktas jų skaičius (Mato 13:55–56). Dievas palaimino ir palaimino Mariją, padovanodamas jai kelis vaikus, o tai toje kultūroje buvo aiškiausias Dievo palaiminimo moteriai požymis.

Kartą, kai Jėzus kalbėjo miniai, moteris paskelbė: „Palaimintos įsčios, kurios jus nešiojo, ir krūtys, kurios jus žindė“ (Lk 11, 27). Tai būtų buvusi geriausia proga pareikšti, kad Marija iš tikrųjų verta šlovinimo ir garbinimo. Koks buvo Jėzaus atsakymas? „Labiau palaiminti tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Jėzui paklusnumas Dievo Žodžiui buvo svarbesnis už buvimą Gelbėtojo Motina.

Šventajame Rašte niekas, nei Jėzus, nei kas nors kitas, Marijos negiria, šlovina ar garbina. Elžbieta, Marijos giminaitė, ją pagyrė Luko 1: 42–44, bet remdamasi palaima, kad ji gali pagimdyti Mesiją, o ne dėl Marijos įgimtos šlovės. Iš tiesų, po šių žodžių Marija ištarė šlovinimo giesmę Viešpačiui, šlovindama Jo supratimą apie tuos, kurie yra nusižeminę, Jo gailestingumą ir ištikimybę (Lk 1, 46–55).

Daugelis mano, kad Marija buvo vienas iš Luko šaltinių, rašydamas savo evangeliją (žr. Lk 1, 1–4). Lukas pasakoja, kaip angelas Gabrielius nuėjo pas Mariją ir pasakė jai, kad ji pagimdys Sūnų, kuris bus Gelbėtojas. Marija nebuvo tikra, kaip tai gali atsitikti, nes ji buvo mergelė. Kai Gabrielius jai pasakė, kad Sūnus pradės nuo Šventosios Dvasios, Marija atsakė: „Štai Viešpaties tarnas! tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nusisuko nuo jos“ (Lk 1, 38). Marija reagavo su tikėjimu ir noru paklusti Dievo planui, mes taip pat turėtume tikėti Dievu ir su pasitikėjimu Juo sekti.

Apibūdindamas Jėzaus „gimimo įvykius ir tų, kurie išgirdo ganytojų žinią, reakciją, Lukas rašo: „Marija saugojo visus šiuos žodžius ir apmąstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Kai Juozapas ir Marija pristatė Jėzų į šventyklą, Simeonas pripažino, kad Jėzus yra Gelbėtojas, ir šlovino Dievą. Juozapas ir Marija stebėjosi Simeono žodžiais. Simeonas taip pat pasakė Marijai: „Štai jis yra skirtas daugelio Izraelio nuopuoliui ir iškėlimui, kad būtų prieštaravimo ženklas, o tau kalavijas perdurs sielą, kad daugelio širdžių mintys taptų apreikšta“ (Lk 2, 34–35).

Kitą kartą Šventykloje, kai Jėzui buvo dvylika, Marija supyko, kad Jis buvo paliktas, kai Jo tėvai išvyko į Nazaretą. Jie nerimavo ir ieškojo Jo. Kai jie vėl rado Jį šventykloje, Jis aiškiai pasakė, kad turi būti Tėvo namuose (Lk 2:49). Jėzus grįžo į Nazaretą su savo žemiškais tėvais ir pakluso jų valdžiai. Mums dar kartą sakoma, kad Marija „visus šiuos žodžius laikė savo širdyje“ (Lk 2, 51). Jėzaus auklėjimas turėjo būti gluminanti užduotis, nors ir kupina brangių akimirkų, galbūt tokių jaudinančių prisiminimų, kad Marija geriau suprato, kas yra jos pačios Sūnus. Mes taip pat galime laikyti Dievo pažinimą ir prisiminimus apie Jo buvimą savo gyvenime savo širdyse.

Būtent Marija paprašė Jėzaus įsikišimo į vestuves Kanoje, kuriose Jis padarė savo pirmąjį stebuklą ir pavertė vandenį vynu. Nors Jėzus, matyt, atmetė jos prašymą, Marija liepė tarnams daryti tai, ką Jėzus jiems liepė. Ji tikėjo Juo (Jono 2:1–11).

Vėliau, Jėzaus viešosios veiklos metu, Jo šeima pradėjo vis labiau nerimauti. Morkaus 3:20–21 rašoma: „Tada jie įėjo į namą. Ir vėl susirinko minia, tiek, kad net negalėjo pasiimti maisto. Tai išgirdę, jo artimieji išėjo jo paimti, nes sakė: "Jis yra be savęs". Atvykus Jo šeimai, Jėzus paskelbė, kad tie, kurie laikosi Dievo valia, sudaro Jo šeimą. Jėzaus broliai netikėjo Juo prieš nukryžiavimą, bet vėliau tikėjo mažiausiai du iš jų: Jokūbas ir Judas, homoniminių Naujojo Testamento knygų autoriai.

Panašu, kad Marija visą gyvenimą tikėjo Jėzumi. Jis buvo prie kryžiaus, Jėzaus mirties metu (Jono 19:25), be jokios abejonės, jausdamas, kad „kardas“, apie kurį Simeonas pranašavo, perdurs jo sielą. Būtent ant kryžiaus Jėzus paprašė Jono tapti Marijos Sūnumi, o Jonas pasiėmė ją į savo namus (Jn 19, 26–27). Be to, Marija buvo su apaštalais Sekminių dieną (Apd 1:14). Tačiau po pirmojo Apaštalų darbų skyriaus jis niekada nebeminimas.

Apaštalai Marijai neskyrė išskirtinio vaidmens. Jo mirtis Biblijoje neužrašyta. Nieko nekalbama apie jo pakėlimą į dangų arba apie tai, kad po pakilimo jis turi išaukštintą vaidmenį. Marija, kaip Jėzaus žemiškoji motina, turi būti gerbiama, tačiau ji neverta mūsų garbinimo ar garbinimo.

Biblijoje niekur nenurodyta, kad Marija gali išgirsti mūsų maldas ar tarpininkauti tarp mūsų ir Dievo.Jėzus yra vienintelis gynėjas ir tarpininkas danguje (1 Timotiejui 2:5). Jei Marija būtų garbinama, adoruojama ar meldžiamasi, ji atsakytų kaip angelai: „Garbinkite Dievą! (žr. Apreiškimo 19:10; 22:9). Pati Marija yra mums pavyzdys, nes savo garbinimą, garbinimą ir šlovinimą ji atidavė tik Dievui: „Mano siela šlovina Viešpatį, o mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo tarno žemiškumą. , nes nuo šiol visos kartos skelbs mane palaimintą, nes Galingasis padarė man didelių dalykų ir šventas yra jo vardas! (Lk 1, 46–49).

šaltinis: https://www.gotquestions.org/Italiano/vergine-Maria.html