Kaip šventasis Jeronimas susidūrė su pernelyg dideliu pykčiu

Buvo žinoma, kad šventasis Jeronimas mėtė žmones ir spjaudė piktus komentarus, tačiau jį atgailavo.
Pyktis yra jausmas ir pats savaime jis nėra nuodėmingas. Taip pat gali būti, kad pyktis gali paskatinti mus padaryti kažką didvyriško ir pasisakyti už tuos, kurie yra persekiojami.
Tačiau daug lengviau leisti pykčiui mus sunaikinti, todėl mūsų žodžiai nebeatspindi mūsų krikščioniško tikėjimo.

Šv. Jeronimas tai per gerai žinojo, nes buvo žinomas dėl savo pernelyg didelio pykčio. Jis nesididžiojo savo pykčiu ir dažnai po žodžių gailėjosi.

Žmonių veiksmai jį lengvai sukėlė, o jo diskusijos su kitais mokslininkais nebuvo malonios.

Kodėl tada šventasis Jeronimas buvo paskelbtas šventuoju, jei jis buvo toks piktas žmogus, plačiai žinomas dėl įžeidžiančių žodžių?

Popiežius Sixtus V praėjo priešais Šv. Jeronimo paveikslą, laikantį uolą, ir pakomentavo: „Jūs teisus nešioti tą akmenį, nes be jo Bažnyčia niekada nebūtų jūsų kanonizavusi“.

Sixtus turėjo omenyje šventojo Jeronimo praktiką sumušti save akmeniu, kai tik pagundė, arba atlygindamas už savo nuodėmes. Jis žinojo, kad nėra tobulas, ir pasninkaus, melsis ir dažnai šauksis Dievo pasigailėjimo.

Atradęs save tarsi apleistą šio priešo valdžioje, aš dvasioje puoliau prie Jėzaus kojų, maudydamas jas ašaromis, ir savijauta prisijaukinau savo kūną savaitėmis. Nesigėdiju atskleisti savo pagundų, bet man skaudu, kad nebesu tokia, kokia buvau. Aš dažnai derindavau visas naktis su dienomis, verkdavau, dūsaudavau ir daužydavau krūtinę, kol sugrįš norima ramybė. Bijojau pačios kameros, kurioje gyvenau, nes ji liudijo blogus mano priešo pasiūlymus: ir būdamas piktas ir griežtai apsiginklavęs prieš save, nuėjau vienas į slapčiausias dykumos dalis ir gilų slėnį ar stačią uolą, kuri buvo maldos vietą, ten aš išmečiau šį apgailėtiną savo kūno maišą.

Be šių fizinių kančių, kurias jis sau padarė, jis taip pat atsidėjo hebrajų kalbos studijoms, norėdamas numalšinti daugybę pagundų, kurios jį užpuls.

Kai mano siela liepsnojo blogomis mintimis, norėdama suvaldyti savo kūną, tapau žydų žydo vienuolio mokslininke, kad išmokčiau iš jo hebrajų abėcėlę.

Šventasis Jeronimas visą gyvenimą būtų kovojęs su pykčiu, tačiau, kai tik nukris, jis šaukėsi Dievo ir darė viską, ką galėjo, kad patobulintų savo žodį.

Mes galime pasimokyti iš Šv. Jeronimo pavyzdžio ir išnagrinėti savo gyvenimą, ypač jei esame linkę į pyktį. Ar gailimės dėl šio pykčio, kuris kenkia kitiems? O gal didžiuojamės, nenorėdami pripažinti, kad suklydome?

Nuo šventųjų skiria ne mūsų klaidos, o sugebėjimas prašyti Dievo ir kitų atleidimo. Jei taip padarysime, su šventaisiais turime daug daugiau bendro, nei galėtume tikėtis