Don Luigi Maria Epicoco 12 m. Sausio 2021 d. Evangelijos komentaras

„Jie nuvyko į Kafarnaumą ir, per sabatą, įėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti“.

Sinagoga yra pagrindinė mokymo vieta. Tai, kad Jėzus yra tam, kad mokytų, nekelia jokių problemų dėl to meto papročių. Vis dėlto yra kažkas kitokio, kurį evangelistas Markas bando išaiškinti tokia akivaizdžiai įprasta detale:

"Jie stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė juos kaip turintį valdžią, o ne kaip raštininkai".

Jėzus kalba ne taip, kaip kiti. Jis nekalba kaip tas, kuris išmoko savo pamoką mintinai. Jėzus kalba su valdžia, tai yra kaip tas, kuris tiki tuo, ką sako, ir todėl žodžiams suteikia visiškai kitokį svorį. Pamokslai, katekizmai, kalbos ir net paskaitos, kurioms mes taikome kitus, labai dažnai sako ne neteisingus dalykus, o itin tikrus ir teisingus dalykus. Tačiau atrodo, kad mūsų žodis yra panašus į raštininkų, be autoriteto. Galbūt todėl, kad būdami krikščionys sužinojome, kas yra teisinga, bet galbūt tuo ne visiškai tikime. Mes teikiame teisingą informaciją, bet mūsų gyvenimas neatrodo jos atspindys. Būtų puiku, jei kaip individai, bet ir kaip Bažnyčia rastume drąsos paklausti savęs, ar mūsų žodis yra žodis, ištariamas autoritetu, ar ne. Visų pirma todėl, kad kai trūksta autoriteto, mums lieka tik autoritarizmas, kuris yra šiek tiek panašus į teiginį, kad kai neturi patikimumo, tavęs gali išklausyti tik per prievartą. Vietą šiuolaikinėje visuomenėje ar kultūroje grąžina ne didelis balsas, o autoritetas. Ir tai matyti iš labai paprastos detalės: kas kalba autoritetu, demaskuoja blogį ir padeda jį prie durų. Norint išlikti autoritetingu pasaulyje, nereikia eiti į kompromisus. Nes šis blogis (kuris visada yra pasaulietiškas) suvokia Jėzų kaip griuvėsius. Dialogas ne mirkčioja pasauliui, o demaskuoja jį giliausia tiesa; bet visada ir tik Kristaus, o ne naujų kryžiuočių maniera.