Don Luigi Maria Epicoco 2 m. Vasario 2021 d. Liturgijos komentaras

Jėzaus pristatymo šventykloje šventę lydi Evangelijos ištrauka, kurioje pasakojama istorija. Simeone laukimas ne tik pasakoja mums apie šį vyrą, bet ir pasakoja struktūrą, kuri yra kiekvieno vyro ir kiekvienos moters pagrindas. Tai laukimo įranga.

Mes dažnai apibrėžiame save atsižvelgdami į savo lūkesčius. Mes esame mūsų lūkesčiai. To nesuvokdami, tikroji visų mūsų lūkesčių esmė visada yra Kristus. Jis yra tikras išsipildymas to, ką nešiojame savo širdyje.

Dalį, kurį galbūt turėtume pabandyti padaryti visi, yra ieškoti Kristaus, atgaivindami savo lūkesčius. Susitikti su Kristumi nėra lengva, jei neturite lūkesčių. Gyvenimas, neturintis jokių lūkesčių, visada yra ligotas gyvenimas, pilnas svorio ir mirties jausmo. Kristaus ieškojimas sutampa su stipriu suvokimu, kad mūsų širdyje atgimsta dideli lūkesčiai. Bet niekada, kaip šiandieninėje Evangelijoje, Šviesos tema nebuvo taip gerai išreikšta:

„Šviesa, apšviečianti jūsų tautos Izraelį ir šlovę“.

Šviesa, išsklaidanti tamsą. Šviesa, atskleidžianti tamsos turinį. Šviesa, atperkanti tamsą iš sumaišties ir baimės diktatūros. Ir visa tai apibendrinta vaiku. Jėzus turi konkrečią užduotį mūsų gyvenime. Jo užduotis yra įjungti šviesas ten, kur yra tik tamsa. Nes tik tada, kai įvardijame savo blogybes, savo nuodėmes, dalykus, kurie mus gąsdina, kuriuos mes šlubuojame, tik tada mes galime ištrinti juos iš savo gyvenimo.

Šiandien yra „šviesos įjungimo“ šventė. Šiandien mes turime turėti drąsos sustoti ir paskambinti vardan visko, kas „prieš“ mūsų džiaugsmui, viskam, kas neleidžia skristi aukštai: neteisingi santykiai, iškreipti įpročiai, nusėdusios baimės, struktūruotas nesaugumas, nepripažinti poreikiai. Šiandien mes neturime bijoti šios šviesos, nes tik po šio išganingo „denonsavimo“ mūsų gyvenime gali prasidėti „naujovė“, kurią teologija vadina išganymu.