Dešimt įsakymų katalikiškos versijos supratimas

Dešimt įsakymų yra moralinio įstatymo sintezė, kurią pats Dievas davė Mozei ant Sinajaus kalno. Penkiasdešimt dienų po to, kai izraelitai pasitraukė iš vergovės Egipte ir pradėjo išvykimą į Pažadėtąją žemę, Dievas pakvietė Mozę į Sinajaus kalno viršūnę, kur stovėjo izraelitai. Ten, tarp debesies, iš kurio kilo perkūnas ir žaibas, kurį matė izraelitai kalno dugne, Dievas nurodė Mozei dorovės įstatymą ir apreiškė dešimt įsakymų, dar vadinamų Dekalogu.

Nors dešimties įsakymų tekstas yra judėjų ir krikščionių apreiškimo dalis, dešimtyje įsakymų esančios moralinės pamokos yra universalios ir identifikuojamos pagal protą. Dėl šios priežasties ne žydų ir ne krikščionių kultūros pripažino dešimt įsakymų kaip pagrindinius moralinio gyvenimo principus, pavyzdžiui, pripažinimą, kad tokie dalykai kaip žmogžudystė, vagystės ir svetimavimas yra neteisingi ir kad pagarba tėvams ir kitiems reikalingi valdžioje. Kai žmogus pažeidžia dešimt įsakymų, kenčia visa visuomenė.

Dešimt įsakymų yra dvi versijos. Nors abu vadovaujasi tekstu, esančiu Išėjimo 20: 1–17, numeravimo tikslais jie tekstą dalija skirtingai. Šią versiją naudoja katalikai, stačiatikiai ir liuteronai; kitą versiją krikščionys naudoja kalvinistų ir anabaptistų konfesijose. Nekatalikiškoje versijoje čia pateikto Pirmojo įsakymo tekstas yra padalintas į du; pirmieji du sakiniai vadinami Pirmuoju įsakymu, o antrieji du sakiniai - Antruoju. Likę įsakymai yra atitinkamai numeruojami, o čia pateikti devintasis ir dešimtasis įsakymai sujungiami į dešimtąjį nekatalikiškos versijos įsakymą.

01

Pirmasis įsakymas
Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės iš vergijos namų. Tu neturėsi prieš mane keistų dievų. Nepadarysi sau nei drožto daikto, nei panašumo į tai, kas yra aukščiau esančiame danguje ar žemėje, nei to, kas yra po žeme esančiuose vandenyse. Negalėsite jų garbinti ir jiems netarnauti.
Pirmasis įsakymas mums primena, kad yra tik vienas Dievas ir kad garbinimas ir garbė priklauso tik Jam. „Keisti dievai“ visų pirma nurodo stabus, kurie yra netikri dievai; pavyzdžiui, izraelitai sukūrė aukso veršio („drožto daikto“) stabą, kurį garbino kaip dievą, laukiantį, kol Mozė sugrįš iš Sinajaus kalno su dešimčia įsakymų.

Tačiau „keisti dievai“ turi ir platesnę prasmę. Mes garbiname keistus dievus, kai ką nors į savo gyvenimą dedame Dievo akivaizdoje, ar tai būtų asmuo, ar pinigai, ar pramogos, ar asmeninė garbė ir šlovė. Visi geri dalykai kyla iš Dievo; jei tuos dalykus pamėgstame ar trokštame patys, o ne todėl, kad jie yra Dievo dovanos, galinčios padėti nuvesti mus prie Dievo, mes juos uždedame Dievui.

02
Antrasis įsakymas
Nevartokite veltui Viešpaties, savo Dievo, vardo.
Yra du pagrindiniai būdai, kuriais mes veltui galime paimti Viešpaties vardą: pirma, naudodami jį prakeikimu ar negarbingai, kaip anekdote; antra, naudodamiesi priesaika ar pažadu, neketiname tesėti. Šiaip ar taip, mes neparodome Dievui jo nusipelno pagarbos ir garbės.

03
Trečias įsakymas
Nepamirškite, kad švenčiate šabo dieną.
Senovės įstatyme šabo diena buvo septinta savaitės diena, diena, kurią Dievas ilsėjosi sukūręs pasaulį ir visa, kas jame buvo. Krikščionims pagal naująjį įstatymą sekmadienis - diena, kai Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių ir Šventoji Dvasia per Sekmines nusileido ant Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Apaštalų - tai nauja poilsio diena.

Didįjį sekmadienį laikome atidėję jį garbinti Dievą ir vengdami nereikalingo darbo. Tą patį darome ir šventosiomis prievolės dienomis, kurios Katalikų bažnyčioje turi tą patį statusą kaip sekmadieniai.

04
Ketvirtasis įsakymas
Gerbk savo tėvą ir motiną.
Mes gerbiame savo tėvą ir motiną, elgdamiesi su jais pagarba ir meile. Turėtume jiems paklusti viskuo, jei tik tai, ką jie mums liepia daryti, yra moralu. Mes turime pareigą rūpintis jais vėlesniais metais, nes jie rūpinosi mumis, kai buvome jaunesni.

Ketvirtasis įsakymas apima ne tik mūsų tėvus, bet ir tuos, kurie mus teisėtai valdo, pavyzdžiui, mokytojus, pastorius, vyriausybės pareigūnus ir darbdavius. Nors galime jų nemylėti taip, kaip mylime savo tėvus, vis tiek privalome juos gerbti ir gerbti.

05
Penktasis įsakymas
Nežudyk.
Penktasis įsakymas draudžia bet kokį neteisėtą žmonių žudymą. Žudymas yra teisėtas tam tikromis aplinkybėmis, tokiomis kaip savigyna, teisingo karo siekimas ir teisinės valdžios mirties bausmės taikymas reaguojant į labai sunkų nusikaltimą. Nužudymas - nekalto žmogaus gyvybės atėmimas - niekada nėra teisėtas, taip pat nėra savižudybė - gyvybės atėmimas.

Kaip ir ketvirtasis įsakymas, penktojo įsakymo taikymo sritis yra platesnė, nei gali atrodyti iš pradžių. Draudžiama sąmoningai kenkti kitiems, nesvarbu, ar tai kūne, ar sieloje, net jei tokia žala nesukelia fizinės mirties ar sielos gyvenimo sunaikinimo, privedant ją prie mirtinos nuodėmės. Pykčio ar neapykantos prieš kitus priėmimas taip pat yra Penkto įsakymo pažeidimas.

06
Šeštas įsakymas
Neištvirkaukite.
Kaip ir ketvirtame ir penktame įsakymuose, šeštasis įsakymas viršija griežtą žodžio svetimavimas prasmę. Nors šis įsakymas draudžia lytinius santykius su kito žmona ar vyru (arba su kita moterimi ar vyru, jei esate vedęs), tačiau taip pat reikalaujame, kad vengtume bet kokio nešvarumo ir nekuklumo, tiek fizinio, tiek dvasinio.

Arba pažvelgus į priešingą pusę, šis įsakymas reikalauja, kad būtume skaistūs, tai yra, tramdykime visus seksualinius ar nekuklius norus, kurie iškrenta iš jų teisėtos vietos santuokoje. Tai apima nekuklios medžiagos, tokios kaip pornografija, skaitymą ar žiūrėjimą ar užsiėmimą vieniša seksualine veikla, pavyzdžiui, masturbacija.

07
Septintasis įsakymas
Nevogti.
Vagystė gali būti įvairių formų, įskaitant daugelį dalykų, kurių mes paprastai nelaikome vagystėmis. Septintasis įsakymas plačiąja prasme reikalauja, kad elgtumėmės teisingai kitų atžvilgiu. O teisingumas reiškia, kad kiekvienam žmogui reikia sumokėti.

Taigi, pavyzdžiui, jei mes ką nors skolinamės, turime jį grąžinti, o jei mes samdome ką nors dirbti ir jie tai daro, mes turime sumokėti jiems tai, ką mes jiems liepėme padaryti. Jei kas nors siūlo mums parduoti vertingą daiktą už labai mažą kainą, turime įsitikinti, kad jis žino, jog daiktas yra vertingas; ir jei jis tai daro, turime apsvarstyti, ar prekė gali būti ne jo parduodama. Net iš pažiūros nekenksmingi veiksmai, tokie kaip apgaudinėjimas žaidimuose, yra vagystės forma, nes mes paimame ką nors - pergalę, kad ir kokia kvaila ar nereikšminga tai atrodytų - iš kažko kito.

08
Aštuntasis įsakymas
Jūs neteisingai liudysite prieš savo artimą.
Aštuntasis įsakymas seka septintąjį ne tik skaičiumi, bet ir logiškai. „Duoti melagingą liudijimą“ reiškia melą, o kai meluojame apie ką nors, pakenkiame jo garbei ir reputacijai. Tam tikra prasme tai yra vagystės forma, kuri iš žmogaus, dėl kurio meluojame, atima kažką: gerą vardą. Šis melas yra žinomas kaip šmeižtas.

Tačiau aštuntojo įsakymo pasekmės eina dar toliau. Kai galvojame apie ką nors blogai, neturėdami tam tikros priežasties, mes sprendžiame neapgalvotai. Mes neskiriame tam asmeniui savo teisių, o tai yra abejonių nauda. Kai užsiimame apkalbomis ar užkalbėjimais, mes nesuteikiame šanso asmeniui, apie kurį kalbame, apsiginti. Net jei tai, ką sakome apie ją, yra tiesa, galime užsiimti išskaičiavimu, ty sakyti kažkieno nuodėmes tam, kuris neturi teisės tų nuodėmių žinoti.

09
Devintasis įsakymas
Neieškok savo kaimyno žmonos
Devintojo įsakymo paaiškinimas
Buvęs prezidentas Jimmy Carteris kadaise garsiai pasakė, kad jis „geidžia savo širdies“, primindamas Jėzaus žodžius Mato 5:28: „Visi, kurie žiūri į geidulingą moterį, jau svetimavo su ja širdyje“. Norėti kito žmogaus vyro ar žmonos reiškia nešvarias mintis apie tą vyrą ar moterį. Net jei žmogus neveikia tokių minčių, o tik apsvarsto jas savo asmeniniam malonumui, tai yra devinto įsakymo pažeidimas. Jei tokios mintys jums kyla netyčia ir bandote jas išmesti iš galvos, vis dėlto tai nėra nuodėmė.

Devintąjį įsakymą galima vertinti kaip Šeštojo pratęsimą. Kai šeštajame įsakyme akcentuojama fizinė veikla, devintajame įsakyme akcentuojamas dvasinis noras.

10
Dešimtas įsakymas
Nenorėk savo artimo gėrybių.
Kaip devintasis įsakymas plečiasi šeštajame, dešimtasis įsakymas yra septintojo įsakymo vagystės draudimo pratęsimas. Norėti kažkieno turto reiškia norą paimti tą turtą be pateisinamos priežasties. Tai taip pat gali reikšti pavydą, įtikinti save, kad kitas žmogus nenusipelno to, ką turi, ypač jei neturite norimo daikto.

Apskritai, dešimtasis įsakymas reiškia, kad turėtume džiaugtis tuo, ką turime, ir džiaugtis kitais, turinčiais savo nuosavybę.