Ko Jėzus moko apie suklupimą ir atleidimą?

Nenorėdama pažadinti vyro, tamsoje atsiguliau į lovą. Man nežinant, mūsų 84 kilogramus sveriantis standartinis pudelis susuko kilimėlį šalia mano lovos. Suklupau ir atsitrenkiau į grindis – stipriai. Nemanau, kad Maksas puolė mane pargriūti, kai puolė ant kilimo. Tačiau dėl jo linksmybių man skaudėjo nugarą ir iškreiptą kelį.

Ar kada nors pagalvojote, kad mūsų neatsargus elgesys gali priversti žmones suklupti savo tikėjime? Jėzus pasakė: „Neišvengiamai atsiras suklupimo akmenys, bet vargas tam, per kurį jie ateina! Jam būtų geriau, jei jam ant kaklo būtų pakabintas girnos akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą, o ne sukluptų vieną iš šitų mažutėlių“ (Lk 17, 1–2).

Kas yra kliūtis?
„Blue Letter Bible“ kliūtį apibrėžia kaip „bet kurį asmenį ar daiktą, dėl kurio žmogus patenka į klaidą ar nuodėmę“. Galime ir neketinti, kad kas nors sukluptų savo tikėjime, bet mūsų veiksmai arba jų nebuvimas gali įvesti kitus į klaidą ar nuodėmę.

Laiške Galatams Paulius susidorojo su apaštalu Petru, kad jis suklupo tikinčiuosius. Jo veidmainystė suklaidino net ištikimąjį Barnabą.

„Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam atvirai pasipriešinau, nes jis buvo pasmerktas. Nes prieš atvykstant pas Jokūbą, jis valgydavo su pagonimis. Bet kai jie atvyko, jis pradėjo trauktis ir atsiskirti nuo pagonių, nes bijojo tų, kurie priklausė apipjaustymo grupei. Kiti žydai prisidėjo prie jo veidmainystės, todėl jų veidmainystė paklaidino ir Barnabą“ (Galatams 2:11-13).

Kaip ir Petras, spaudimas prisitaikyti arba neatkreipti į save dėmesio gali priversti mus pažeisti savo tikėjimo vertybes. Galime manyti, kad mūsų veiksmai neturi reikšmės. Tačiau mūsų veiksmai daro įtaką kitiems ir mums patiems.

Šiais laikais mus nuolat bombarduoja skirtingos nuomonės ir darbotvarkės, kurių daugelis tiesiogiai prieštarauja Biblijos mokymams. Spaudimas prisitaikyti prie pasaulio kultūros, kuri yra prieš Kristų, yra stiprus.

Kartais, kai matau, kad kažkas viešai pasisako už tai, kas yra teisinga, o ne paklūsta populiariai nuomonei, aš galvoju apie Šadrachą, Mešachą ir Abednegą – tris jaunus vyrus, kurie stovėjo, kai visi kiti klaupėsi prieš auksinį stabą (Danieliaus 3). Dėl jų pasipriešinimo jie buvo įmesti į ugningą krosnį.

Mums kainuoja priešintis kultūrai ir ginti savo tikėjimą. Tačiau Jėzus perspėjo, kad eiti su srove ir būti kliūtimi, vedančia jaunus tikinčiuosius į klaidą, kainuoja brangiau. Jėzus pasakė: „Būtų geriau... būti įmestam į jūrą su girnų akmeniu ant kaklo, nei suklupti vieną iš šitų mažutėlių“ (Lk 17, 2).

Krosnyje Šadrachas, Mešachas ir Abednegas susitiko iki įsikūnijusio Kristaus. Jų stebuklinga apsauga patraukė pagonių valdovo dėmesį. Net plaukas nenudegė! Ir jų drąsa mus įkvepia ir šiandien. Jėzus apdovanoja tuos, kurie yra su juo, tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje.

Nesuklupkite į nusikaltimą
Pasakęs mokiniams, kad jie saugotų save, Jėzus kalbėjo apie tai, kaip elgtis su tais, kurie daro mums bloga. Ar jis pakeitė temą? Aš taip nemanau.

"Būk atsargus. Jei tavo brolis ar sesuo tau nusideda, sudrausk juos“ (Lk 17, 3).

Kai tikintysis mums nusideda, Jėzus nesako to nepastebėti. Sako juos barti. Kodėl jis taip sakytų? Tikiu, kad jis nori mus apsaugoti nuo pasipiktinimo ir pasyvaus jų nuodėmės bendrininkavimo. Tai taip pat suteikia tam broliui ar seseriai galimybę atgailauti. Jei jie skriaudžia mus, tikriausiai skriaudžia ir kitus. Nuodėmės priekaištas apsaugo abu. Mes nenorime leisti nuodėmingo elgesio.

Atleiskite jiems – vėl ir vėl
„Ir jei jie atgailauja, atleiskite jiems. Net jei per vieną dieną jie nusidės tau septynis kartus ir septynis kartus grįš pas tave sakydami: „Atgailauju“, tu turi jiems atleisti“ (Lk 17, 3-4).

Skaičius septyni dažnai reiškia užbaigtumą. Tai reiškia, kad mes ir toliau atleidžiame, nesvarbu, kiek kartų jie kartotų savo skriaudą (Mato 18:21-22).

Jei kas nors ateitų pas mane septynis kartus per vieną dieną ir pasakytų: „Apgailestauju“, aš jais nepasitikėčiau. Gera žinia ta, kad Jėzus nesako jais pasitikėti. Jis sako, kad atleisk jiems.

Atleisti reiškia „paleisti, leisti būti“. Tai taip pat reiškia „atšaukti skolą“. Mato 18:23-35 Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių, kuris atleido tarnui didžiulę skolą jam. Tada atleistas tarnas išėjo iš kolegos tarno išieškoti smulkių skolų. Kai vyras negalėjo susimokėti, atleistas skolininkas įmetė savo bendradarbį į kalėjimą.

Kai jam tiek daug atleido jo karalius, galima tikėtis, kad šis vyras trokš atleisti tiems, kurie jam buvo daug mažiau skolingi. Jo neatleidimas sukrėtė visus, kurie tai matė.

Žinoma, karalius atstovauja Jėzui, karalių Karaliui. Mes esame tarnas, kuriam daug atleista. Neatleisti nedidelės nuodėmės gavus tiek malonės – juk mūsų nuodėmė nukryžiavo Dievo Sūnų – yra pikta ir baisu.

Kai karalius sužinojo apie šio žmogaus neatleidimą, jis atidavė jį kankinti. Kas turi kartėlį savo širdyje, pažįsta tuos kankintojus. Kiekvieną kartą, kai pagalvoji apie tą žmogų ar tai, kaip jis tave skriaudė, tu kenčia.

Kai atsisakome atleisti tiems, kurie mus įžeidė, suklumpame už jų įžeidimo, o kiti užpuola mus. Atleidimas apsaugo mūsų širdis nuo kartėlio. Hebrajams 12:15 sakoma, kad kartumas gali suteršti daugelį. Kai jaunieji tikintieji mato mus pyktį po to, kai Dievas mums atleido, tampame kliūtimi, galinčia nuvesti juos į nuodėmę.

Padidink mūsų tikėjimą
Mokiniai atsakė panašiai kaip tu ir aš: „Padidink mūsų tikėjimą! (Luko 17:5).

Kiek reikia tikėjimo, kad atleistų pakartotinai nusikaltusiam? Ne tiek daug, kaip jūs manote. Jėzus pasakoja istoriją, iliustruodamas, kad atleidimas priklauso ne nuo mūsų tikėjimo dydžio, o nuo mūsų tikėjimo objekto.

„Jis atsakė: 'Jei tu turi mažo tikėjimo kaip garstyčios grūdelio, gali pasakyti šiam šilkmedžiui: 'Išrauk ir pasodink jūroje', ir jis tau paklus“ (Lk 17:6).

Galbūt jis sako, kad tikėjimo garstyčios sėkla gali išrauti kartėlio medį. Jis tęsia pabrėždamas skirtumą tarp to, ką daryti, nes norime, ir daryti tai, nes Jėzus mums liepia.

„Tarkime, vienas iš jūsų turi tarną, kuris aria ar prižiūri avis. Ar jis sakys tarnui, kai jis grįš iš lauko: „Ateik ir sėsk valgyti“? Jis verčiau nesakys: 'Ruoškite man vakarienę, ruoškitės ir laukite manęs, kol valgysiu ir gersiu. po to gali valgyti ir gerti'? Ar jis padėkos tarnui už tai, kad padarė tai, kas jam buvo liepta? Taigi ir jūs, atlikę viską, kas jums buvo liepta, turėtumėte pasakyti: „Mes esame neverti tarnai; mes tik atlikome savo pareigą“ (Lk 17, 6-10).

Tarnas vykdo savo pareigas ne todėl, kad jam patinka, o todėl, kad tai yra jo pareiga. Net kai tarnas grįžta pavargęs ir alkanas iš lauko darbų, jis ruošia šeimininko vakarienę prieš savąją.

Kai Jėzus mums liepia atleisti, mes atleidžiame ne todėl, kad taip patogu ar mums taip norisi. Mes atleidžiame, nes jis yra mūsų šeimininkas, o mes esame jo tarnai. Tai darome norėdami įtikti savo meistrui.

Atleidimas yra pareigos reikalas. Nelaukime, kol turėsime daugiau tikėjimo paklusti. Mes pasirenkame paklusti, o Jis suteikia mums jėgų atsikratyti skriaudų, kurias patyrėme.

Kai esame gundomi eiti į kompromisus, galime prisiminti Jėzaus įspėjimą ir saugotis savęs. Jėzus pasakė, kad pasaulyje ateis kliūtys. Galime būti atsargūs, kad nebūtų.