Ką reiškia būti pašauktam į vienišą gyvenimą

Apie knygą, kurią skaitau knygų tinklaraštyje, dažnai sakau, kad rekomenduoju „visi turėtų ją perskaityti“. Turiu būti palaimintas skaitydamas, kad galėčiau tai pasakyti pakankamai dažnai. Aš tai dar kartą pareiškiu be išlygų iš Luanne D Zurlo („Sophia Institute Press“) iš „Single for a Greater Purpose“. Autorė, Amerikos Volstryto kapitalo analitikė ir dalyvaujanti švietimo reformose besivystančiose šalyse (ji daug gyveno ir dirbo Lotynų Amerikoje), parašė mintį keliantį tyrimą apie tai, ką reiškia gyventi vieną gyvenimą Katalikas; jo paantraštė „Paslėptas džiaugsmas Katalikų Bažnyčioje“ nurodo pagrindinę žinią: šis pašaukimas nėra antras pagal gerumą, tačiau tai yra raginimas, kuris veda į tikrą išsipildymą ir vidinę ramybę.

Savo įžangoje Zurlo iškelia klausimą, kuris yra pasikartojanti jo knygos tema: turint omenyje šiandien vis didesnį vienišų vyrų ir moterų skaičių Vakarų pasaulyje: „Ar Dievas galėtų pakviesti daugiau katalikų į gilesnę bendrystę su Juo, gyventi kaip pasauliečiai. celibuoti ir nešti Evangelijos vertybes išprotėjusioje ir vis labiau sekuliarizuotoje kultūroje? Tai geras klausimas; neprivalote būti susirūpinęs krikščionis, kad pastebėtumėte, jog mūsų visuomenėje trūksta įsipareigojimų visą gyvenimą trunkantiems santykiams, ar daugeliui, regis, apleistų jaunuolių, patyrusių daugybę bevaisių reikalų ir įžūliai padarančių išvadą, kad tai yra gyvenimo gyvenimas.

Net Bažnyčia, norėdama skatinti santuokos sakramentą ir padėti jau susituokusiems žmonėms gyventi savo pašaukimą, dažnai apleido Bažnyčios asmenis. Zurlo rašo, kad jis žino „nenurodytą skaičių atskirų katalikų, kurie jaučiasi beprasmiai, be krypties, nepageidaujami, nesuprasti ir net niekinami“, nes nėra susituokę ar gyvena kunigystės ar religinio gyvenimo ribose. „Mūsų neramių pokrikščioniško pasaulio griuvėsiuose“ galbūt Dievas kuria naują krikščionių liudijimo ir apaštalavimo formą paslėptuose atsidavimuose pavieniuose gyvenimuose?

Zurlo atkreipia dėmesį, kad viena iš problemų, su kuria susiduria atskiri katalikai, yra tai, ar jie yra „laikini“, ar planuoja, ar tikisi susituokti laiku, ar Dievas tikrai nori, kad jie visiškai atsiduotų Jam, dar gyvendami pasaulyje. Ji prisipažįsta, kad kelerius metus būdama jauna moteris, turinti įdomią ir gerai apmokamą karjerą, manė, kad vieną dieną ji ištekės. Ilgai reikėjo maldos ir augančio nuovokumo, kad padarytume išvadą, jog, nepaisant to, kad kartais su galimais būsimais sutuoktiniais buvo susitikę, Dievas norėjo, kad ji liktų vieniša „dėl didesnio tikslo“, kaip ji sako savo pavadinime.

Ką reiškia tikras vienas pašaukimas? ji klausia. „Tai yra kvietimas į vienišą gyvenimą kaip nuolatinę ir apvaizdoje sutvarkytą priemonę mylėti ir tarnauti Dievui iš visos širdies“. Be žinomų istorinių šventų vienišų gyvenimų pavyzdžių, tokių kaip Kotryna Sienoje, Rosa iš Limos ir Joan of Arc, Zurlo taip pat nurodo pavienius mūsų laikų bhaktas, tokius kaip ispanų architektas Antoni Gaudi, Janas Tyranowskis, jaunosios Karol Wojtyla mentorius, vėliau popiežius Jonas Paulius II ir airis Frankas Duffas, Marijos legiono įkūrėjas.

„Zurlo“ taip pat yra mano mėgstamiausia rašytoja Caryll Houselander, medžio drožėja ir dailininkė, taip pat mistikė, jaunystėje patyrusi nusivylimą susižavėjimo, kol sutiko, kad jai lemta vienintelis gyvenimas. Įspėjęs, kad santuoka laikoma visišku emociniu išsipildymu, jis cituoja Doną Raniero Cantalamessa apie tai, kaip celibato liudijimai gali „išgelbėti [santuoką] nuo nevilties, nes jie atsiveria už mirties ribų. „Tai savalaikė knyga, kuri nusipelno rimto skaitytojų skaičiaus.