Kristus, prisikėlimo ir gyvenimo autorius

Apaštalas Paulius, prisimindamas laimę dėl atgauto išganymo, sako: Kaip per Adomą mirtis pateko į šį pasaulį, taip per Kristų išganymas vėl suteikiamas pasauliui (plg. Rom 5, 12). Ir vėl: Pirmasis žmogus, paimtas iš žemės, yra žemė; antrasis žmogus ateina iš dangaus ir todėl yra dangiškas (1 Kor 15, 47). Jis taip pat sako: „Kaip mes nešėme žemės žmogaus atvaizdą“, tai yra seno žmogaus nuodėmėje, „mes taip pat nešime dangaus žmogaus atvaizdą“ (1 Kor 15, 49), tai yra: žmogaus išganymas yra prisiimtas, išpirktas, atnaujintas ir apvalytas Kristuje. Pasak paties apaštalo, Kristus yra pirmas, nes jis yra savo prisikėlimo ir gyvenimo autorius. Tada ateina tie, kurie priklauso Kristui, tai yra tie, kurie gyvena jo šventumo pavyzdžiu. Jie turi saugumą, remdamiesi jo prisikėlimu, ir turės su savimi dangiškojo pažado šlovę, kaip pats Viešpats sako Evangelijoje: Tas, kuris seka manimi, nepražus, bet pereis iš mirties į gyvenimą (plg. Jn 5, 24). .
Taigi Išganytojo aistra yra žmogaus gyvenimas ir išganymas. Dėl šios priežasties jis iš tikrųjų norėjo mirti už mus, kad mes, tikėdami juo, gyventume amžinai. Laikui bėgant jis norėjo tapti tokiais, kokie esame, kad mumyse įvykdę savo amžinybės pažadą, galėtume gyventi su juo amžinai.
Tai, sakau, yra dangiškųjų paslapčių malonė, tai yra Velykų dovana, tai yra tų metų šventė, kurios mes labiausiai trokštame, tai yra gyvybę teikiančios tikrovės pradžia.
Dėl šios paslapties vaikai, atsiradę gyvybiškai plaunant šventąją Bažnyčią, atgimę vaikų paprastume, priverčia nuskambėti dėl jų nekaltumo. Per Velykas krikščionių ir šventųjų tėvai per tikėjimą tęsia naują ir nesuskaičiuojamą kilmę.
Velykoms žydi tikėjimo medis, krikštasuolis tampa vaisingas, naktis šviečia nauja šviesa, nusileidžia dangaus dovana ir sakramentas teikia dangiškąjį maistą.
Velykoms Bažnyčia priima visus vyrus į jos krūtinę ir padaro juos viena tauta ir viena šeima.
Vienos dieviškos substancijos, visagalybės ir trijų asmenų vardo garbintojai kartu su pranašu gieda kasmetinės šventės psalmę: „Tai yra diena, kurią Viešpats padarė: džiaukimės ir džiaukimės ja“ (Ps 117, 24). Kuri diena? Stebiuosi. Tas, kuris davė gyvenimo pradžią, pradžią šviesai. Ši diena yra puošnumo architektas, tai yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Jis pasakė apie save: Aš esu diena: kas dieną vaikšto, tas nesuklumpa (plg. Jn 8, 12), tai yra: Kas seka Kristumi viskuo, sekdamas jo pėdomis, pasieks amžinos šviesos slenkstį. To jis paprašė Tėvo, kai jis vis dar buvo čia apačioje su savo kūnu: Tėve, aš noriu, kad tie, kurie manimi tiki, būtų ten, kur esu: kad kaip tu esi manyje, o aš tavyje, taip ir jie liktų mus (plg. Jn 17, 20 ir toliau).