Atsidavimas Jėzui: jo maldos mokymas

JĖZUS ĮSAKĖ melstis, kad mus apgintų nuo blogio

Jėzus pasakė:
„Melskis, kad nepatektum į pagundą“. (Lk. XXII, 40)

Todėl Kristus mums sako, kad tam tikrose gyvenimo kryžkelėse turime melstis, ta malda gelbsti mus nuo kritimo. Deja, yra žmonių, kurie to nesupranta, kol jis nesužlugsta; net dvylika nesuprato ir užmigo užuot meldęsi.
Jei Kristus liepė melstis, tai yra ženklas, kad malda yra būtina žmogui. Negalima gyventi be maldos: yra situacijų, kai žmogaus jėgų nebepakanka, jo gera valia neatlaiko. Gyvenime yra momentų, kai žmogui, jei jis nori išgyventi, reikia tiesioginio susidūrimo su Dievo jėga.

JĖZUS Davė MALDOS MODELĮ: MŪSŲ TĖVAS

Taigi jis davė mums visą laiką galiojančią schemą melstis, kaip nori.
„Tėve mūsų“ yra visiškas įrankis išmokti melstis. Tai malda, kurią dažniausiai naudoja krikščionys: 700 milijonų katalikų, 300 milijonų protestantų, 250 milijonų stačiatikių beveik kiekvieną dieną skaito šią maldą.
Tai žinomiausia ir labiausiai paplitusi malda, deja, neteisingai elgiamasi, nes tai nėra daug. Tai yra judaizmų persipynimas, kurį reikėtų paaiškinti ir galbūt geriau išversti. Bet tai nuostabi malda. Tai visų maldų šedevras. Tai nėra malda, kurią reikia pasakyti, tai malda, apie kurią reikia medituoti. Iš tiesų, ne tik malda, tai turėtų būti maldos kelias.
Jei Jėzus norėjo aiškiai išmokyti melstis, jei jis mums suteikė jo sukurtą maldą, tai labai tikras ženklas, kad malda yra svarbus dalykas.
Taip, iš Evangelijos matyti, kad Jėzus mokė „Tėve mūsų“, nes jį paskatino kai kurie mokiniai, kuriuos galbūt sužavėjo laikas, kurį Kristus paskyrė maldai, ar jo paties maldos intensyvumas.
Luko tekste sakoma:
Vieną dieną Jėzus buvo melsdamasis vietoje ir, kai baigė, vienas iš mokinių jam tarė: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas mokė ir savo mokinius. Ir jis jiems tarė: kai meldiesi, sakyk „Tėve ...“. (Lk. XI, 1)

JĖZUS NAKTIS praleido maldoje

Jėzus daug laiko skyrė maldai. Ir aplink jį spaudė darbas! Švietimo ištroškusios minios, ligoniai, vargšai, jį apgulę žmonės, atvykę iš kiekvieno Palestinos taško, tačiau Jėzus taip pat vengia meilės maldai.
Jis pasitraukė į apleistą vietą ir meldėsi ten ... “. (Mk. I, 35 m.)

Jis taip pat praleido naktis maldoje:
Jėzus nuėjo į kalną melstis ir praleido naktį maldoje “. (Lk. VI, 12)

Jam malda buvo tokia svarbi, kad jis atidžiai pasirinko vietą, tinkamiausią laiką, atsiribodamas nuo bet kokio kito įsipareigojimo. ... Pakilo į kalną melstis “. (VI VI 46 m.)

... Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir pakilo į kalną melstis “. (Lk. IX, 28)

•. rytą atsikėlė, kai dar buvo tamsu, pasitraukė į apleistą vietą ir ten meldėsi “. (Mk. I, 35 m.)

Tačiau labiausiai jaudinantis Jėzaus vaizdas meldžiantis yra Getsemanėje. Kovos metu Jėzus kviečia visus melstis, o jis pats meldžiasi nuoširdžiai:
ir šiek tiek žengdamas į priekį, jis atsilenkė veidu į žemę ir meldėsi “. (XXVI m., 39 m.)

„Ir vėl jis nuėjo melsdamasis .. o grįžęs rado miegančius savo .. ir vėl juos leido ir meldėsi trečią kartą“. (XXVI m., 42 m.)

Jėzus meldžiasi ant kryžiaus. Melskis už kitus kryžiaus apleistoje vietoje: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. (Lk. XXIII, 34)

Melskis iš nevilties. Kristaus šauksmas: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai? Ar 22 psalmė yra malda, kurią ištikimasis izraelitas tarė sunkiomis akimirkomis.

Jėzus miršta melsdamasis:
Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią “, ar 31 psalmė. Ar šiais Kristaus pavyzdžiais galima maldą priimti lengvai? Ar įmanoma krikščioniui to nepaisyti? Ar įmanoma gyventi nesimeldžiant?