Atsidavimas Marijai: malda palaiminti mūsų šeimas

 

O Liūdesio Mergelė, aš kreipiuosi norėdama suteikti jūsų motinos pagalbą pasitikint dukra ir (arba) pasitikint išklausytu. Tu, mano mama, esi šių namų karalienė; tik tavyje aš visuomet pasitikėjau savimi ir niekada nebuvau sumišęs.

Taip pat šį kartą, o mano motina, pasilenkiu ant kelių, aš prašau tavo motiniškos širdies malonės suvienyti mano šeimą (arba: ... šeimą) dėl tavo dieviškojo sūnaus aistros ir mirties, už jos brangų kraują ir Jo kryžiui. Aš dar kartą prašau jūsų motinystės, skausmų ir ašarų, kurias išliejote už mus Kryžiaus papėdėje.

Mano mama, aš visada tave mylėsiu ir padarysiu tave žinomą ir mylimą net kitų.

Dėl tavo gerumo, duok man suteikti. Tebūnie.

Trys Ave Maria

Mano mama, mano pasitikėjimas.

Sielos išganymas

1. Aš esu šiame pasaulyje norėdamas išgelbėti savo sielą. Turiu suvokti, kad gyvenimas man nebuvo suteiktas todėl, kad ieškai sėkmės ar linksmybių, nes mane apleidai dykinėjime ar ydose: tikrasis gyvenimo tikslas yra tik išgelbėti savo sielą. Būtų nenaudinga turėti ir visą žemę, jei tada žmogus prarastų sielą. Kiekvieną dieną matome, kad daugelis žmonių negaili jėgų, kad gautų jėgą ir turtus, tačiau visos šios pastangos bus nenaudingos, jei nepavyks išgelbėti savo sielos.

2. Sielos išgelbėjimas yra atkaklumo reikalaujantis dalykas. Tai nėra gėris, kurį galima nusipirkti kartą ir visiems laikams, tačiau jis užkariaujamas su vidine jėga, taip pat jį galima prarasti atsitraukus nuo Dievo paprasta mintimi. Norint pasiekti išganymą, neužtenka praeityje gerai elgtis, bet reikia ištverti gėriuose iki galo. Kaip aš galiu būti tikras, kad išgelbėsiu save? Mano praeitis kupina neištikimybės Dievo malonei, mano dabartis yra neaprėpiama, o visa mano ateitis yra Dievo rankose.

3. Galutinis mano gyvenimo rezultatas yra nepataisomas. Pralaimėjęs bylą, galiu apskųsti bylą; jei susirgsiu, galiu tikėtis pasveikti; bet kai siela yra prarasta, ji prarandama visam laikui. Jei sugadinu vieną akį, man visada lieka kita; jei sugadinu sielą, nėra jokios priemonės, nes yra tik viena siela. Gal aš per mažai galvoju apie tokią esminę problemą, arba nepakankamai galvoju apie man gresiančius pavojus. Jei šią akimirką prisistatyčiau Dievui, koks būtų mano likimas?

Sveikas protas mums sako, kad turime sunkiai dirbti, kad užtikrintume sielos išganymą.

Šiuo tikslu išmintingiausia, ką galime padaryti, bus sekti savo Dangiškosios Motinos pavyzdžiu. Dievo Motina gimė be gimtosios nuodėmės, taigi be viso žmogaus silpnumo, kuris mums įgimtas; ji yra pilna malonės ir patvirtinta joje nuo pat savo egzistavimo momento. Nepaisant to, jis kruopščiai vengė kiekvieno žmogaus tuštybės, bet kokio pavojaus, jis visada gyveno pažemintą gyvenimą, bėgo iš garbės ir turtų, rūpinosi tik atitikti malonę, praktikuoti dorybes, įgyti nuopelnų kitam gyvenimui. Tikrai pasimetę galvojame, kad ne tik tiek mažai galvojame apie sielos išgelbėjimą, bet be to, nuolat ir savanoriškai veikiame rimtus pavojus.

Imituokime Dievo Motinos įsipareigojimą spręsti sielos problemas, leiskime save globoti, kad galėtume geriau tikėtis galutinio išganymo. Be sunkumų susiduriame su sunkumais, lengvo gyvenimo suviliojimais, aistrų šoku. Rimtas ir nuolatinis Dievo Motinos įsipareigojimas turėtų paskatinti mus aktyviai rūpintis savo sielos išganymu.