Atsidavimas šventiesiems: Padre Pio mintis šiandien, lapkričio 24 d

Tikroji priežastis, kodėl jūs ne visada galite gerai atlikti savo meditacijas, aš tai randu ir neklystu.
Tu ateini medituoti su tam tikru pakitimu, kartu su dideliu nerimu, kad surastum objektą, kuris gali padaryti tavo dvasią laimingą ir paguodą; ir to pakanka, kad niekada nerastumėte to, ko ieškote, ir neįmeskite savo minties į tiesą, kurią medituojate.
Mano dukra, žinok, kad skubėdamas ir godiai ieškodamas pamesto daikto, jis palies jį rankomis, šimtą kartų pamatys tai savo akimis ir niekada to nepastebės.
Iš šio nereikalingo ir nenaudingo nerimo iš jūsų negali kilti nieko kito, kaip tik didelis dvasios nuovargis ir proto negalėjimas sustoti ant nepamiršto objekto; ir dėl to, kaip savaime, tam tikras sielos šaltumas ir kvailumas, būtent emocinėje dalyje.
Aš nežinau jokios kitos priemonės šiuo klausimu, išskyrus tai: išeiti iš šio nerimo, nes tai yra vienas didžiausių išdavikų, kokį tikrosios dorybės ir tvirtą atsidavimą gali kada nors turėti; jis apsimeta sušilęs, kai jam gerai sekasi, bet jis tai daro tik tam, kad atvėstų ir priverčia mus bėgti, kad mus sukluptų.

Ponui iš Foggijos 1919 m. Buvo šešiasdešimt dveji metai ir jis vaikščiojo remdamasis dviem lazdomis. Jis buvo sulaužęs kojas, kai nukrito nuo apnuoginto ir medikai negalėjo jo išgydyti. Po prisipažinimo Padre Pio jam pasakė: „Kelkis ir eik, tu turi mesti šias lazdas“. Vyras pakluso visų nuostabai.

Sensacingas įvykis, sujaukęs visą Fodžijos sritį, žmogui nutiko 1919 m. Vyrui tuo metu buvo tik keturiolika. Būdamas ketverių metų, sirgęs šiluma, jis nukentėjo dėl tam tikros formos rachito, kuris deformavo jo kūną ir sukėlė jam du efektingus kupolus. Vieną dieną Padre Pio tai prisipažino ir palietė tai užmaskuotomis rankomis, o berniukas atsikėlė nuo kelio, tiesus kaip niekad anksčiau.