Pamaldumas šventiesiems: Šventoji Faustina pasakoja apie sielos kelią

Malda. – Jėzau, mano mokytojau, padėk man su didžiausiu užsidegimu įžengti į šį dykumos laikotarpį. Tegul Tavo Dvasia, Dieve, veda mane giliai pažinti tave ir save, nes mylėsiu tave tiek, kiek turiu apie tave, ir niekinsiu save tiek, kiek turiu apie save. Viešpatie, pasiduodu Tavo veiksmams: tegul pilnai išsipildo Tavo valia manyje.

7. Kaip bankete. - „Mano dukra, aš nuvesiu tave į šią rekolekciją kaip į banketą. Šalia mano gailestingos širdies jūs apmąstysite malones, kurias jums suteikiau, ir jūsų bendražygis bus gili ramybė. Noriu, kad tavo žvilgsnis nuolat fiksuotų mano valią ir tai darydamas suteiktum man didžiausią džiaugsmą. Tu nesiimsi jokios reformos, nes tu jau padarei savo gyvenimą prieinamą man. Jokia auka neverta tiek, kiek ši“.

8. Spinduliuoti dieviškumą. - O Dieve, aš atveriu savo širdį Tavo malonės veikimui, kaip krištolą saulės spinduliams ir prašau apšviesti šią mano širdį savo atvaizdu, kiek tai įmanoma paprastoje būtybėje. Taip pat prašau spinduliuoti savo dieviškumą per mane, tu, kuris gyveni manyje.
Jėzus man leido suprasti, kad turiu ypač melstis už seseris, susirinkusias kartu su manimi. Melsdamasis žinojau, kokią kovą ištveria kai kurios sielos, ir padvigubinau maldas.

9. Sielos kelias. – Žinau, kam esu sukurta. Žinau, kad Dievas yra mano pagrindinis tikslas. Jokia būtybė negali pakeisti mano Kūrėjo mano sielos kelyje. Visoje savo veikloje siekiu tik jo.
Jėzau, tu dažnai norėjai padėti manyje krikščioniškojo tobulumo pamatus, ir turiu pripažinti, kad palyginus mano bendradarbiavimas buvo labai menkas. Viešpatie, tu man padėjai, naudodamasis sukurtais daiktais. Mano širdis silpna; mano jėgos kyla tik iš tavęs.

10. Ieškau modelių. - Noriu gyventi ir mirti kaip šventieji, įsmeigęs akis į tave, o Jėzau, ieškojau modelių aplink save, nerasdamas tokio, kuris vadovautų mano veiksmams. Tokiu būdu mano pažanga šventumo srityje buvo atidėta. Nuo tos akimirkos, kai pradėjau žvelgti į tave, Kristau, kuris esi mano pavyzdys, tikrai žinau, kad pasieksiu sėkmę, nepaisant mano nelaimės, tikiu tavo gailestingumu ir tu mokėsi nupiešti šventąjį. iš manęs irgi. Man trūksta įgūdžių, bet ne geros valios. Nepaisant visų pralaimėjimų, noriu kovoti taip, kaip kovojo šventieji, ir noriu elgtis kaip jie.

11. Kova nežemina. - Mano Jėzau, nepaisant Tavo malonių ir nors esu kilnus, mano prigimtiniai polinkiai visiškai neišnyksta. Mano budrumas turi būti nenutrūkstamas. Turiu kovoti su begale trūkumų, bet kuriuo atveju žinodamas, kad kova niekada nieko nepažemina, o tinginystė ir baimė – mane žemina. Kai esi silpnos sveikatos, turi daug ką ištverti, nes sergantis ir negulintis nelaikomas sergančiu. Todėl dėl įvairių priežasčių atsiranda galimybių paaukoti save, o kartais kalbama apie labai dideles aukas. Tačiau suprantu, kad kai Dievas reikalauja aukos, jis savo pagalba ne šykštauja, o duoda gausiai. Mano Jėzau, prašau tavęs, kad mano auka sudegtų tyliai, bet su absoliučia meilės pilnatve prieš tave, kad sielų labui meldžiuosi tavo gailestingumas.

12. Naujas gyvenimas. - Mano širdis atsinaujina ir čia, apačioje, prasideda naujas gyvenimas, meilės Dievui gyvenimas.Nepamirštu, kad esu silpnybė, bet nė akimirkai neabejoju, kad Dievas man padeda per savo malonę. Viena akimi žiūriu į savo vargo bedugnę, o kita į dieviškojo gailestingumo bedugnę. Gailestingasis Dieve, leisk man vėl gyventi, suteik man jėgų pradėti naują gyvenimą, dvasios gyvenimą, kuriam mirtis neturi galios.

13. Suabejosiu meile. - Jėzau, mano tobuliausias pavyzdys, aš eisiu į priekį gyvenime, žiūrėdamas į tave, sekdamas tavo pėdomis, pateikdamas gamtą malonei pagal tavo valią ir mane apšviečiančios šviesos mastu, pasitikėdamas tik tavo pagalba. Kai tik abejoju, ką daryti, visada kvestionuosiu meile ir ji man duos geriausią patarimą. Jėzus man atsakė: „Būkite atsargūs, kad neprarastumėte nė vienos iš progų, kurias jums atsiųs mano apvaizda. Tačiau kai negalėsi jų sučiupti, nenusimink, o nusižemink prieš mane ir visu savo pasitikėjimu pasinerk į mano gailestingumą. Tokiu būdu jūs įgysite daugiau, nei būsite praradę, nes nuolankiai sielai mano dovanos nusileidžia daug gausiau, nei ji pati tikisi“.

14. Per mane. - O amžina meile, įžiebk manyje naują šviesą, meilės ir gailestingumo gyvenimą, palaikyk mane savo malone, kad galėčiau vertai atsiliepti į tavo kvietimą, o tu per mane išpildytum sielose tai, ką esi įkūręs.

15. Pilkumo pavertimas šventumu. – Jaučiuosi visiškai prisisotinęs Dievo, būtent su juo išgyvenu savo kasdienybę, pilką, skausmingą ir varginantį. Pasitikiu tuo, kuris, būdamas mano širdyje, stengiasi kiekvieną pilkumą paversti mano asmeniniu šventumu. Šių dvasinių pratimų metu mano siela bręsta gilioje tyloje, šalia Tavo gailestingosios širdies, o mano Jėzau. Nuo tyrų Tavo meilės spindulių mano siela pakeitė savo kartėlį, tapdama saldžiu ir gerai prinokusiu vaisiumi.

16. Gailestingumo vaisiai. – Iš šio rekolekcijos išeinu pasikeitęs. Dievo meilės dėka mano siela pradeda naują gyvenimą su rimtumu ir sielos jėga. Net jei išoriškai mano egzistencija nepasikeis, kad niekas į tai nekreiptų dėmesio, tyra meilė vadovaus kiekvienam mano veiksmui, o išorėje taip pat duos gailestingumo vaisius.

17. Duokite naudos savo bažnyčiai. - Dabar taip, aš galiu būti visiškai naudingas, Viešpatie, tavo Bažnyčiai. Būsiu ten per individualų šventumą, kuris perduos savo gyvenimą visai Bažnyčiai, nes Jėzuje mes visi kartu sudarome vieną „kūną“. Todėl aš dirbu kiekvieną dieną, kad mano širdies dirva gausiai duotų gerų vaisių. Net jei to žmogaus akis žemėje nematė, vis dėlto vieną dieną pasirodys, kad daugelis sielų maitinosi ir maitinsis mano vaisiais.

18. Padėkos diena. – Baigiasi šios gražios buvimo vienam ir vienam su Jėzumi dienos. Mano Jėzau, tu žinai, kad nuo mažų dienų norėjau tave mylėti tokia didele meile, kokios dar niekas tavęs nemylėjo. Šiandien norėčiau sušukti visam pasauliui: „Mylėk Dievą, nes Jis geras, nes didelis jo gailestingumas!“. Taip mano būtis tampa dėkingumo ir padėkos liepsna. Dievo nauda, ​​beveik deganti ugnis, dega mano sieloje, o kančios ir sielvartai dirba kaip malkos virš ugnies ir maitina ją; be tokios medienos būtų išmiręs. Todėl kviečiu visą dangų ir visą žemę prisijungti prie mano padėkos.

19. Ištikimas Dievui – matau, kaip Don Michaelas Sopockas sutelkia savo mintis į darbą Dievo gailestingumo garbinimo labui. Matau jį atskleidžiantį dieviškuosius troškimus Dievo bažnyčios kunigams sielų paguodai. Nors kol kas jis kupinas kartėlio, tarsi nuovargis nenusipelnė kito atlygio, ateis diena, kai viskas pasikeis. Matau džiaugsmą, kad Dievas duos jam paragauti mažos dalies tiesiai iš šios žemės. Niekada nebuvau susidūręs su panašia ištikimybe Dievui, kuria ši siela išsiskiria.

20. Nesustabdoma misija. – O Jėzau, nors jaučiu savyje didelį postūmį dirbti sieloms, vis dėlto turiu paklusti kunigams. Vien savo skubėjimu galėčiau sugadinti tavo darbą. Jėzau, tu man atskleidžiai savo paslaptis ir nori, kad jas perduotų kitoms sieloms. Netrukus man atsivers galimybė imtis veiksmų. Tą akimirką, kai mano sunaikinimas atrodo visiškas, prasidės mano nesustabdoma misija. Jėzus man pasakė: „Tu žinai dieviškosios malonės visagalybę, ir tau to užtenka!