Pamaldumas Lurdo Dievo Motinai: 22 m. Birželio 2019 d. Malda

22. Bernadeta Lurdo ligoninėje

Lurdo Dievo Motina, melskis už mus.

1860 m. Pradžioje Bernadetės gyvenimas visada buvo tas pats: darbas, studijos, namai, lankytojai. Jai mokytis padeda ir privatus mokytojas. Namuose ji atlieka savo pirmagimės vaidmenį prisidėdama prie brolių ugdymo, vadovaudama rytinėms ir vakarinėms maldoms, o tada jai nepavyksta priimti vis daugiau ir daugiau piligrimų.

Bandymai, meilikavimas, priespauda, ​​nediskretiškas uolumas! Žinoma, mes negalime taip tęsti! Ir tada, parapijos kunigo prašymu, Bernadette yra sutinkama kaip mokinė ir serganti, kuriai reikia pagalbos, Lurdo ligoninėje, kuriai vadovauja Nevers seserys. Čia, patikėta vienuolėms, niekas negali jos sutikti, išskyrus parapijos kunigo ir Aukštesniojo leidimą.

Bernadette tėvai ir pati Bernadette buvo prieš išsiskyrimą, tačiau jie sutinka įsitikinę, kad galės matyti vienas kitą be leidimo kada panorėję. Bernadeta, lydima vienuolės, galės eiti į savo namus, kai tik panorės. Viskas daroma jos labui, tačiau Bernadeta labai kenčia, ir ji supranta, kad jos Kalvarija pradeda dar labiau statėti. Kita vertus, jis gali mokytis reguliariau, tačiau, būdamas septyniolikos, vis tiek negali parašyti net trumpo gimtadienio atviruko nepadarydamas daugybės klaidų! Tik 1861 m. Gegužę jis galės pirmą kartą parašyti apsireiškimų istoriją, visada derindamas prancūzų kalbą su daugeliu tarmiškų posakių.

Jai sekasi siūti ir siuvinėti, ji žaidžia, juokiasi, juokauja su visais, tačiau astmos priepuoliai jos nepalieka. Vieną vakarą tėvams paskambina, nes manoma, kad jis to nepadarys. Jis taip pat gauna Ligonių patepimą. Bet tada staiga ji atsigauna ir liudija Tarbeso vyskupui stebuklus, kuriuos matė. Taigi 18 m. Sausio 1862 d. Vyskupas pasirašo pastoracinį laišką, kuriame tvirtina, kad „Nekaltoji Marija, Dievo Motina, tikrai pasirodė Bernadetei“.

Tuo tarpu lankytojų antplūdis, nors ir labiau reguliuojamas, tęsiasi. Bernadeta prisipažįsta, kad kartais jai atsibodo kartoti tuos pačius dalykus ir kad ji norėtų dingti. Jis taip pat susitinka su skulptoriumi Fabishu, kuris ruošia Nekaltojo Prasidėjimo statulą pastatyti Massabielle. Ji duoda jam visą reikalingą informaciją, tačiau jis į ją atsižvelgia tik iš dalies, taigi, į tą statulą, kuri dar tebėra urve, Bernadetė tvirtai sako: „Ne, tai ne ji!“.

Iš paklusnumo ji atsako į piligrimų laiškus, iš paklusnumo priima tuos, kuriuos nori gauti, iš paklusnumo nevažiuoja į statulos iškilmes, iš paklusnumo leidžia jiems daryti tai, ko nori. Tuo tarpu po ilgų maldų ir apmąstymų jis su džiaugsmu sutinka žinią, kad jo prašymas patekti į Neverso seseris buvo priimtas. Ji įsitikinusi, kad jai nieko nėra gerai ir kad ji priimama tik iš gailesčio. Atsižvelgdama į skurdą, neturėdama kraitio, įstojusi į institutą tai laiko labdaros gestu. Dar vienas atsiskyrimas, šįkart galutinis. Bernadeta tai stipriai jaučia, bet dar kartą sako „taip“.

- Įsipareigojimas: Paprašykime Marijos malonės žinoti, kaip pasakyti „taip“ tam, ko Viešpats iš mūsų prašo, tam, ko jis prašo iš mūsų, taip pat per kitus, ir išgyventi „taip“ džiaugsmą net tada, kai tai mums kainuoja.

- Šv. Bernardetta, melskis už mus.