Atsidavimas Madonai ir skaistyklos sieloms

Švenčiausioji Mergelė Marija ir sielos skaistykloje

Bausmė taip pat nepaprastai sušvelninta sielose, kurios buvo ypač atsidavusios Marijai. Ši mieliausia Motina eina jų paguosti ir, būdama savo nuoširdumu amžinajai šviesai ir nepriekaištingam veidrodžiui, joje parodo jiems atsispindėjusį Dievo šlovės spindesį.

Marija yra Bažnyčios Motina, todėl artima kiekvienam vaikui. Bet ypatingu būdu jis artimas silpniausiems. Mažiesiems. Persekiojamiesiems. Prie mirštančiųjų. Visiems, kurie dar nespėjo pasiekti visiškos bendrystės su Dievu. Šią Mergelės poziciją pabrėžė ir Vatikano II Susirinkimas: paimta į dangų, ji neatsisakė šios išganymo funkcijos, bet su daugybe užtarimu tęsiasi. kad gautume mums amžinos sveikatos malones.

Motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie vis dar klajoja ir atsiduria pavojų ir rūpesčių apsuptyje, kol bus nuvesti į palaimintąją tėvynę.“ (Lunien Gentiuni 62) Dabar tarp tų, kurie dar neįleisti į palaimintą šalį yra Sielos skaistykloje. Ir Mergelė įsikiša jų vardu. Nes, kaip pakartoja šv. Brigita iš Švedijos, „aš esu visų, esančių skaistykloje, motina“. Jau prieš Vatikano II Susirinkimą įvairūs šventieji pabrėžė šį Marijos motiniškos funkcijos aspektą. Pavyzdžiui, šventasis Alfonsas Marija de Liguori (1696–1787) rašo:

„Kadangi toms sieloms (skaistykloje) labiausiai reikia palengvėjimo (..), jos ir pačios sau padėti negali, daug labiau ten gailestingumo Motina įsipareigoja joms padėti“ (Marijos šlovė) San Bernardino da Siena (1380 m. 1444) teigia:

„Mergelė aplanko ir padeda Sieloms skaistykloje, malšindama jų skausmus.

Ji gauna malonių ir palaiminimų šių Sielų bhaktoms, ypač jei šie tikintieji skaito Rožinio maldą balsuodami už mirusįjį“ (plg. 3 pamokslą apie Marijos vardą)

Švedijos šventoji Brigita, gimusi 1303 m. Švedijoje, rašo, kad pati Mergelė jai atskleidė, jog skaistyklos sielos jaučiasi palaikomos vien išgirdusios Marijos vardą. Šimtmečiai turtingi kitų Jėzaus Motinos gailestingumo ženklų.

Pagalvokite apie įvairių religinių ordinų istoriją, kur Madonos veiksmai akivaizdžiai palankūs piligrimų Bažnyčiai žemėje, taip pat apie tą, kuri apsivalo skaistykloje. Ir tie patys įvykiai, susiję su škaplieriaus vartojimu tarp karmelitų, rodo, kaip autentiška meilė Marijai, vaisinga labdaros darbais, sulaukia iš jos atsakymų, kurie ypač teigiamai veikia ir skaistyklos sielas.

Galiausiai pravartu prisiminti lenkų vienuolės šventosios Faustinos Kovalskos (1905–1938) liudijimą. Savo dienoraštyje ji rašo:

„Tuo metu klausiau Viešpaties Jėzaus: „Už ką dar turiu melstis?“. Jėzus atsakė, kad kitą naktį jis man praneš, už ką turiu melstis. Pamačiau Angelą Sargą, kuris liepė man sekti paskui jį. Akimirksniu aptikau ūkanotą vietą, apimtą ugnies ir joje milžinišką minią kenčiančių sielų. Šios sielos meldžiasi su dideliu užsidegimu, bet be veiksmingumo sau: tik mes galime joms padėti. Liepsnos, kurios juos degino, manęs nepalietė. Mano angelas sargas manęs neapleido nė akimirkai. Ir aš paklausiau tų sielų, kokia jų didžiausia kančia. Ir vienbalsiai jie man atsakė, kad didžiausia jų kančia yra karštas Dievo troškimas.. Mačiau Dievo Motiną aplankant sielas skaistykloje. Sielos Mariją vadina „Jūros žvaigžde“. Ji atneša jiems atgaivą“.

(Sesers Faustinos Kowalskos dienoraštis p. 11)