Atsidavimas Dievo Motinai: Dieve, nes tu mane apleidai

Nuo vidurdienio tamsa pasklido po visą žemę iki trijų po pietų. O apie trečią valandą Jėzus garsiu balsu sušuko: "Eli, Eli, lema sabachthani?" o tai reiškia „mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai?“ Mato 27: 45–46

Šie Jėzaus žodžiai turėjo giliai pramušti mūsų Švenčiausiosios Motinos širdį. Jis kreipėsi į jį, žvelgdamas į jį meile, žavisi savo sužeistu kūnu, atiduotu pasauliui, ir pajuto šį verksmą pavasarį iš savo būties gelmių.

„Mano Dieve, mano Dieve ...“ prasideda. Kol mūsų Švenčiausioji Motina klausėsi, kaip jos Sūnus kalba su savo dangiškuoju Tėvu, ji sužinojo didelę paguodą žinodama apie savo intymius santykius su Tėvu. Jis geriau nei kas nors kitas žinojo, kad Jėzus ir Tėvas yra vienas. Jis ne kartą buvo girdėjęs, kaip jis kalbėjo viešai tarnaudamas, ir iš motinos intuicijos bei tikėjimo žinojo, kad jo sūnus yra Tėvo sūnus. Ir prieš akis Jėzus jam skambino.

Bet Jėzus vis klausinėjo: "... kodėl tu mane apleidai?" Dūris jo širdyje būtų buvęs betarpiškas, kai jis pajustų vidines savo Sūnaus kančias. Jis žinojo, kad patyrė daug daugiau skausmo, nei galėjo sukelti bet kokie kūno sužalojimai. Jis žinojo, kad išgyvena gilią vidinę tamsą. Jo žodžiai, kuriuos ištarė Kryžius, patvirtino kiekvieną motinos rūpestį.

Kol mūsų palaimintoji Motina vėl ir vėl širdyje meditavo dėl šių savo Sūnaus žodžių, ji būtų supratusi, kad Jėzaus vidinė kančia, jo izoliacijos patirtis ir dvasinis Tėvo praradimas yra dovana pasauliui. Jos puikus tikėjimas privers suprasti, kad Jėzus patiria nuodėmės patyrimą. Nors ir nepriekaištingas ir be nuodėmių, jis leido sau pasitraukti iš žmogiškosios patirties, kurią lemia nuodėmė: atsiskyrimas nuo Tėvo. Nors Jėzus niekada nebuvo atskirtas nuo Tėvo, jis įsitraukė į šio atsiskyrimo žmogiškąją patirtį norėdamas grąžinti puolusią žmoniją Dangaus Gailestingumo Tėvui.

Medituodami šiam skausmo šauksmui, kuris kyla iš mūsų Viešpaties, visi turime bandyti tai patirti kaip savo. Mūsų šauksmas, skirtingai nuo mūsų Viešpaties, yra mūsų nuodėmių rezultatas. Kai nusidedame, atsigręžiame į save ir patenkame į izoliaciją bei neviltį. Jėzus atėjo sunaikinti šių padarinių ir sugrąžinti mus į Tėvą danguje.

Šiandien apmąstykite gilią meilę, kurią mūsų Viešpats pamilo mums visiems, nes jis norėjo patirti mūsų nuodėmių padarinius. Mūsų palaimintoji motina, kaip ir tobuliausia motina, buvo su savo Sūnumi kiekviename žingsnyje, dalindamasi savo vidiniu skausmu ir kančia. Jis pajuto tai, ką jautė, ir būtent jo meilė labiau nei kas kita išreiškė ir palaikė nuolatinį ir nepalaužiamą Dangiškojo Tėvo buvimą. Tėvo meilė pasireiškė per jo širdį, kai jis meiliai žiūrėjo į savo kenčiantį Sūnų.

Mano mylimoji Motina, tavo širdis buvo pradurta skausmo, kol tu pasidalinai savo sūnaus vidinėmis kančiomis. Jos atsisakymo šauksmas išreiškė jos tobulą meilę. Jo žodžiai atskleidė, kad jis pats imasi nuodėmės padarinių ir leidžia savo žmogiškajai prigimčiai ją patirti ir atpirkti.

Miela Motina, būk šalia manęs visą gyvenimą ir pajausi mano nuodėmės padarinius. Nors jūsų sūnus buvo tobulas, aš nesu. Mano nuodėmė mane palieka izoliuotą ir liūdną. Tegul jūsų motiniškas buvimas mano gyvenime man visada primena, kad Tėvas niekada manęs nepalieka ir visada kviečia kreiptis į Jo gailestingą širdį.

Mano apleista Viešpatie, Tu esi įnešęs didžiausią kančią, į kurią gali patekti žmogus. Jūs leidote sau patirti mano pačios nuodėmės padarinius. Suteik man malonę kreiptis į tavo Tėvą kaskart, kai nusidedu, kad nusipelnyčiau įvaikinimo, kurį laimėjau už tavo kryžių.

Motina Marija, melskitės už mane. Jėzau, aš tikiu tavimi.