Atsidavimas Šventajai Šeimai: kaip gyventi skaistybėje

Šloviname ir laiminame jus, o Šventoji Šeima, už nuostabią skaistybės dorybę, kurią išgyvenote kaip dovaną, kurią paaukojote Dievui už dangaus karalystę. Tai tikrai buvo meilės pasirinkimas; iš tikrųjų jūsų sielos, panardintos į Dievo širdį ir apšviestos Šventosios Dvasios, plakamos tyro ir nepriekaištingo džiaugsmo.

Meilės įstatymas sako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Mažame Nazareto namelyje buvo apmąstytas, mylimas ir iki galo išgyvenamas įstatymas.

Žinome, kad kai tikrai ką nors myli, mintimis ir noru stengiesi likti šalia mylimo žmogaus ir tavo širdyje nelieka vietos kitiems. Jėzus, Marija ir Juozapas turėjo Dievą savo širdyse, mintyse ir visuose savo gyvenimo veiksmuose; todėl nebuvo vietos trauktis į mintis, troškimus ar dalykus, nevertus gyvo Viešpaties buvimo. Jie gyveno didžiąja dangaus karalystės tikrove. O Jėzus, išgyvenęs šią tikrovę 30 metų, savo pamokslo pradžioje iškilmingai ją paskelbė sakydamas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“. Marija ir Juozapas meditavo, gyveno ir laikė šiuos šventus žodžius savo širdyse, ragaudami visą savo tiesą.

Turėti tyrą ir skaisčią širdį reiškė būti aiškiam ir skaidriam mintyse ir veiksmuose. Tiesumas ir nuoširdumas buvo dvi vertybės, taip giliai įsišaknijusios tų šventų žmonių širdyse, kad aistrų purvas ir nešvarumas jų nė kiek nepalietė. Jų išvaizda buvo miela ir šviesi, nes turėjo idealo, kuriame jie gyveno, veidą. Jų gyvenimas buvo ramus ir ramus, nes jie buvo panirę į Dievo širdį, kuri daro viską gražesnę ir ramesnę, net kai aplink juos siautė neteisybė.

Jų mažasis namas buvo apnuogintas materialaus grožio, tačiau jis spindėjo tyru, šventu džiaugsmu.

Dievas mus pašventino Krikštu; Šventoji Dvasia sustiprino mus Sutvirtinimu; Jėzus maitino mus savo Kūnu ir Krauju: mes tapome Šventosios Trejybės šventykla! Čia Jėzus, Marija ir Juozapas mus moko, kaip išsaugoti skaistybės dorybės lobį: gyventi mumyse nuolatinį ir mylintį Dievo buvimą.