Katalikų atsidavimas šventiesiems: čia paaiškinti nesusipratimai!

Kiti krikščionys kartais neteisingai supranta katalikų atsidavimą šventiesiems. Malda nereiškia automatiškai garbinimo ir gali tiesiog reikšti malonės prašymą. Bažnyčia yra nubrėžusi tris kategorijas, kurios skiria būdą, kuriuo meldžiamės šventiesiems, Marijai ar Dievui.  Dulia yra graikiškas žodis, reiškiantis garbę. Jame aprašomas šventųjų pagarbos natūra už jų gilų šventumą.  Hiperdulija apibūdina išskirtinę garbę, mokamą Dievo Motinai dėl paties Dievo suteikto aukšto statuso. L prieširdžiai , kuris reiškia garbinimą, yra aukščiausia pagarba, skirta tik Dievui. Niekas, išskyrus Dievą, nėra vertas garbinimo ar garbinimo latrija.

Šventųjų pagerbimas jokiu būdu nesumažina Dievo garbės, tiesą sakant, kai mes grožimės didingu paveikslu, tai nesumažina menininkui priklausančios garbės. Priešingai, grožėtis meno kūriniu yra komplimentas menininkui, kurio įgūdžiai jį sukūrė. Dievas yra tas, kuris sukuria šventuosius ir pakelia juos į šventumo aukštumas, už kurias jie yra gerbiami (kaip jie jums pasakytų pirmieji), todėl šventųjų pagerbimas automatiškai reiškia pagerbti Dievą, jų šventumo Autorių. Kaip liudija Šventasis Raštas, „mes esame Dievo darbas“.

Jei prašymas, kad šventieji užtartų mus, prieštarautų vieninteliam Kristaus tarpininkui, būtų lygiai taip pat neteisinga paprašyti žemės giminaičio ar draugo melstis už mus. Netgi būtų neteisinga melstis už kitus, laikant save užtarėjais tarp Dievo ir jų! Aišku, kad taip nėra. Užtarimo malda buvo pagrindinė meilės, kurią krikščionys vykdė vieni nuo kitų nuo pat Bažnyčios įkūrimo, bruožas. 

Tai liepia Šventasis Raštas, ir protestantai, ir katalikai krikščionys ir toliau tai praktikuoja. Žinoma, visiškai tiesa, kad tik Kristus, visiškai dieviškas ir visiškai žmogus, gali panaikinti atotrūkį tarp Dievo ir žmonijos. Būtent todėl, kad šis unikalus Kristaus tarpininkavimas perpildytas taip gausiai, mes, krikščionys, pirmiausia galime melstis vieni už kitus.