Dienos atsidavimas: žinoti pragarą, kad jo išvengtum

Sąžinės gailestis. Viešpats nesukūrė tau pragaro, priešingai, jis tai piešia kaip siaubingą bausmę, kad galėtum nuo jos pabėgti. Bet jei tau tai pakliūna, kokį skausmą kels vien mintis: aš galėjau to išvengti! Aš tarnaudavau visas malonės priemones ir priemones, kad į ją nepatekčiau ... Kiti to paties amžiaus giminaičiai ir draugai buvo išgelbėti, o aš norėjau pasmerkti save dėl savo kaltės! ... Man tai nebūtų kainavę daug ... Dabar būčiau su Angelais; vietoj to gyvenu su demonais! ... Koks beviltiškumas!

Ugnis. Paslaptinga ir baisi pragaro ugnis visada uždegama visagalio Dievo rūstybės ir sukurta tyčia nubausti kaltuosius. Jie yra liepsnos, kurios degina, tačiau nevartoja priekaištų! ... Liepsnos, palyginus su kuriomis gyviausia mūsų ugnis, būtų gaiva ar tarsi nupiešta ugnis ... Išmintingos liepsnos, kurios kankina daugiau ar mažiau nuodėmių; liepsnos, apgaubiančios visą blogį! Kaip palaikysite juos, kurie dabar negali pakelti mažiausio skausmo? O ar teks degti amžinybę? Kokia kankinystė!

Dievo malonumas.Jei dabar nejausite didžiulio šio skausmo svorio, deja, vieną dieną jį pajusite. Pasmerktasis jaučia Dievo poreikį. Jis jo ieško kiekvieną akimirką, jis ketina, kad mylėdamas jį, užvaldydamas, amžinai džiaugdamasis, jis būtų buvęs visa jo paguoda, o vietoj to randa Dievą savo priešą, nekenčia ir keikia jį! Kokia žiauri kančia! Vis dėlto sielos nerūpestingai liejasi, kaip sniegas žiemą! Ir aš taip pat galiu į tai pakliūti! Gal šiandien.

PRAKTIKA. - Skirkite visas jėgas gyventi ir mirti Dievo malonėje.