Šiandieninis atsidavimas: krikščioniškos išminties ir palaimos svarba

Viešpats sako: „Palaiminti tie, kurie alksta ir trokšta teisingumo, nes jie bus patenkinti“ (Mt 5, 6). Šis alkis neturi nieko bendro su kūno alkiu, ir šis troškulys neprašo žemiško gėrimo, bet nori, kad jis būtų patenkintas teisingumu. Ji nori būti įvesta į visų paslėptų gėrybių paslaptį ir trokšta užpildyti save pačiu Viešpačiu.
Palaiminta siela, kuri siekia šio maisto ir dega noru šio gėrimo. Jis tikrai to nesiektų, jei dar nebūtų ragavęs jos saldumo. Jis girdėjo Viešpatį sakant: „Paragauk ir pamatyk, koks geras Viešpats“ (Ps 33, 9). Jis gavo dangaus saldumo siuntinį. Ji pasijuto sudeginta dėl skaisčiausio noro meilės, taip, kad niekindama visus laikinus dalykus ji buvo visiškai uždegta noro valgyti ir gerti teisingumą. Jis sužinojo to pirmojo įsakymo tiesą, kuriame sakoma: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir iš visų jėgų“ (Dt 6, 5; plg. Mt 22, 37; Mk 12, 30; Lk 10:27). Iš tikrųjų mylėti Dievą yra ne kas kita, kaip mylėti teisingumą. Bet kaip rūpestis artimu siejamas su Dievo meile, taip gailestingumo dorybė derinama su teisingumo troškimu. Todėl Viešpats sako: „Palaiminti gailestingieji, nes jie pasigailės“ (Mt 5, 7).
Pripažink, o krikščione, savo išminties aukštumą ir suprask, su kokiomis doktrinomis ir metodais priimi ir koks atlygis esi vadinamas! Tas, kuris yra gailestingas, nori, kad būtum gailestingas, o tas, kuris teisus, nori, kad būtum teisus, kad Kūrėjas spindėtų savo kūrinyje, o Dievo paveikslas, kaip atspindėtas žmogaus širdies veidrodyje, suformuotas pagal modelio forma. Tikrai tai praktikuojančių žmonių tikėjimas nebijo pavojų. Jei taip elgsitės, jūsų norai išsipildys ir jūs amžinai turėsite mylimas gėrybes.
Kadangi išmaldos dėka viskas jums pasidarys gryna, jūs taip pat pasieksite tą laimę, kurią Viešpats iškart žada šiais žodžiais: „Palaiminti tyros širdies, nes jie pamatys Dievą“ (Mt 5, 8) .
Puiku, broliai, yra jo, kuriam parengtas toks nepaprastas prizas, laimė. Ką tada reiškia turėti gryną širdį, jei ne laukti, kol pasieks tas aukščiau paminėtas dorybes? Kokį protą jis galėtų suvokti, kokia kalba galėtų išreikšti didžiulę laimę matant Dievą?
Ir vis dėlto mūsų žmogaus prigimtis pasieks šį tikslą, kai bus transformuota: tai yra, ji matys dieviškumą savyje, nebe „kaip veidrodyje ar supainioti, o akis į akį“ (1 Kor 13, 12). , kaip niekada niekas negalėjo pamatyti. Neišsakomu amžino apmąstymo džiaugsmu jis pasieks „tai, ko akis nematė, ausis negirdėjo ir niekada neįėjo į žmogaus širdį“ (1 Kor 2, 9).