Dievas niekada tavęs nepamirš

Izaijo 49:15 iliustruoja Dievo meilės mums didybę. Nors labai retai pasitaiko, kad žmogaus motina atsisako savo naujagimio, žinome, kad tai įmanoma, nes taip atsitinka. Tačiau mūsų Dangiškasis Tėvas negali pamiršti arba visiškai nemylėti savo vaikų.

Izaijo 49:15
„Ar gali moteris pamiršti žindantį vaiką, kuris neturėtų gailėtis savo įsčių vaiko? Šie taip pat gali pamiršti, bet aš tavęs nepamiršiu“. (ESV)

Dievo pažadas
Beveik kiekvienas gyvenime turi akimirkų, kai jaučiasi visiškai vienišas ir apleistas. Per pranašą Izaiją Dievas duoda nepaprastai paguodžiantį pažadą. Galite jaustis visiškai pamiršti kiekvieno savo gyvenimo žmogaus, bet Dievas tavęs nepamirš: „Net jei mano tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane saugos“ (Psalmyno 27:10, NLT).

Dievo paveikslas
Biblijoje sakoma, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą (Pradžios 1:26–27). Kadangi Dievas sukūrė mus vyrą ir moterį, žinome, kad Dievo charakteryje yra ir vyriškų, ir moteriškų aspektų.Izaijo 49:15 Dievo prigimties išraiškoje matome motinos širdį.

Motinos meilė dažnai laikoma stipriausia ir gražiausia. Dievo meilė pranoksta net tai, ką šis pasaulis gali pasiūlyti. Izaijas vaizduoja Izraelį kaip žindantį kūdikį ant mamos rankų, rankų, simbolizuojančių Dievo glėbį, kūdikis yra visiškai priklausomas nuo mamos ir tiki, kad ji niekada jo nepaliks.

Kitoje eilutėje, Izaijo 49:16, Dievas sako: „Išgraviravau tave savo delne“. Senojo Testamento vyriausiasis kunigas ant pečių ir širdies nešiojo Izraelio genčių vardus (Išėjimo 28:6-9). Šie vardai buvo iškalti ant brangenybių ir pritvirtinti prie kunigo drabužių. Bet Dievas išgraviravo savo vaikų vardus savo delnuose. Originalo kalba čia vartojamas išgraviruotas žodis reiškia „pjaustyti“. Mūsų vardai visam laikui įsprausti į Dievo kūną, jie visada yra jo akyse. Jis niekada negali pamiršti savo vaikų.

Dievas trokšta būti mūsų pagrindiniu paguodos šaltiniu vienatvės ir netekties laikais. Izaijas 66:13 patvirtina, kad Dievas mus myli kaip gailestingą ir guodžiančią motiną: „Kaip motina guodžia savo vaiką, taip ir aš tave guodžiu“.

Psalmė 103: 13 kartoja, kad Dievas myli mus kaip gailestingą ir paguodžiantį tėvą: „Viešpats yra kaip tėvas savo vaikams, švelnus ir gailestingas tiems, kurie jo bijo“.

Viešpats vėl ir vėl sako: „Aš, Viešpats, sukūriau tave ir nepamiršiu“. (Izaijo 44:21)

Niekas negali mūsų atskirti
Galbūt padarei ką nors tokio baisaus, kad tiki, kad Dievas negali tavęs mylėti. Pagalvokite apie Izraelio neištikimybę. Kad ir kokia ji buvo klastinga ir klastinga, Dievas niekada nepamiršo savo meilės sandoros. Kai Izraelis atgailavo ir vėl atsigręžė į Viešpatį, jis visada jai atleisdavo ir apkabindavo, kaip tėvas pasakojime apie sūnų palaidūną.

Lėtai ir atidžiai perskaitykite šiuos žodžius Romiečiams 8:35–39. Tegul tiesa juose persmelkia jūsų esybę:

Ar gali kas nors mus atskirti nuo Kristaus meilės? Ar tai reiškia, kad jis mūsų nebemyli, jei turime problemų ar nelaimių, arba jei esame persekiojami, alkani, skurdžiai, pavojuje ar gresia mirtis? ... Ne, nepaisant visų šitų dalykų... Esu įsitikinęs, kad niekas niekada negali mūsų atskirti nuo meilės Dievui.Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei demonai, nei mūsų baimės dėl šiandienos, nei mūsų rūpesčiai dėl rytojaus - net ne Pragaro jėgos negali atskirti mūsų nuo meilės Dievui. Jokia valdžia danguje aukščiau ar žemėje apačioje – iš tiesų, niekas visoje kūrinijoje niekada negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri apreikšta Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Dabar kyla susimąstyti verčiantis klausimas: ar gali Dievas mums leisti patirti karčios vienatvės akimirkas, kad atrastume jo paguodą, užuojautą ir ištikimą buvimą? Kai mes patiriame Dievą savo vienišiausioje vietoje, kur jaučiamės labiausiai palikti žmonių, pradedame suprasti, kad Jis visada yra ten. Jis visada buvo ten. Jo meilė ir komfortas supa mus, kad ir kur eitume.

Gili ir slegianti sielos vienatvė dažnai yra patirtis, kuri mus sugrąžina pas Dievą arba priartina prie Jo, kai nutolstame. Jis yra su mumis per ilgą tamsią sielos naktį. „Aš niekada tavęs nepamiršiu“, – sušnabžda jis mums. Tegul ši tiesa tave palaiko. Leisk giliai paskęsti. Dievas niekada tavęs nepamirš.