Dievo Gailestingumas: šventosios Faustinos mintis apie rugpjūčio 17 d

2. Malonės bangos. - Jėzus Marijai Faustinai: „Nuolankioje širdyje mano pagalbos malonė ilgai lauks. Mano malonės bangos įsiveržia į nuolankiųjų sielas. Išdidieji lieka nelaimingi “.

3. Aš nusižeminu ir šaukiuosi savo Viešpaties. – Jėzau, būna akimirkų, kai nejaučiu aukštų minčių ir mano sielai trūksta kiekvieno impulso. Kantriai ištveriu save ir pripažįstu, kad tokia būsena yra matas to, kas aš iš tikrųjų esu. Tai, ką aš turiu, kyla iš Dievo gailestingumo. Esant tokiai situacijai, nusižeminu ir prašau, Viešpatie, Tavo pagalbos.

4. Nuolankumas, graži gėlė. - O nuolankumas, graži gėle, mažai sielų tave valdo! Gal todėl, kad esi tokia graži ir tuo pačiu taip sunkiai užkariaujama? Dievas džiaugiasi nuolankumu. Nuolankiai sielai jis atveria dangų ir nuleidžia malonės jūrą. Tokiai sielai Dievas nieko neatsisako. Taip ji tampa visagalė ir paveikia viso pasaulio likimą. Kuo labiau ji nusižemina, tuo labiau Dievas ją lenkia, apdengia savo malone, lydi visais gyvenimo momentais. O nuolankumas, įleisk savo šaknis į mano esybę.

Tikėjimas ir ištikimybė

5. Kareivis, grįžtantis iš mūšio lauko. – Tai, kas daroma iš meilės, nėra smulkmena. Žinau, kad Dievas atlygins ne darbo didybe, o pastangų dydžiu.. Kai žmogus silpnas ir serga, nuolat stengiamasi daryti tai, ką įprastai daro visi kiti. Tačiau jis ne visada gali tai išsiaiškinti. Mano diena prasideda kova ir kova taip pat baigiasi. Vakare eidamas miegoti jaučiuosi kaip kareivis, grįžęs iš mūšio lauko.

6. Gyvas tikėjimas. - Klūpau prieš Jėzų, atsidengtą monstracijoje adoracijai. Staiga pamačiau jo veidą gyvą ir šviesų. Jis man pasakė: „Tai, ką matai čia, priešais save, yra sieloms per tikėjimą. Nors dvasioje aš atrodau negyvas, iš tikrųjų aš jame visiškai gyvenu, bet tam, kad galėčiau veikti sielos viduje, ji turi turėti tokį pat gyvą tikėjimą, kaip aš gyvas Ostijoje“.

7. Nušvitęs intelektas. – Nors tikėjimo praturtėjimas man jau ateina iš Bažnyčios žodžio, yra daug malonių, kurias tu, Jėzau, suteiki tik maldai. Todėl, Jėzau, prašau tavęs apmąstymo malonės ir, su tuo susietos, tikėjimo apšviesto intelekto.

8. Tikėjimo dvasia. – Linkiu gyventi tikėjimo dvasia. Priimu viską, kas man gali nutikti, nes tai Dievo valia atsiųsta su jo meile, kuri trokšta mano laimės. Todėl priimsiu viską, ką man atsiuntė Dievas, nesilaikydamas natūralaus savo kūno maišto ir savimeilės pasiūlymų.

9. Prieš bet kokį sprendimą. – Prieš priimdamas bet kokį sprendimą, apmąstysiu to sprendimo santykį su amžinuoju gyvenimu. Pabandysiu suprasti pagrindinį motyvą, kuris mane verčia veikti: ar tai tikrai Dievo šlovė, ar koks nors mano ar kitų sielų dvasinis gėris. Jei mano širdis atsakys, kad taip, aš būsiu nelankstus veikdamas ta kryptimi. Kol tam tikras pasirinkimas patinka Dievui, man nereikia rūpintis aukomis. Jei suprantu, kad tas veiksmas neturi to, ką sakiau aukščiau, pabandysiu jį sublimuoti ketinimu. Tačiau kai suprasiu, kad mano savimeilė slypi jame, užslopinsiu ją prie šaknų.

10. Didelis, garsus, aštrus. - Jėzau, duok man didelio intelekto, kad galėčiau geriau tave pažinti. Suteik man stiprų intelektą, leidžiantį pažinti dar aukštesnius dieviškus dalykus. Duok man aštraus proto, kad pažinčiau tavo dieviškąją esmę ir tavo intymų trejybės gyvenimą.