Dieviškasis gailestingumas: Šventoji Faustina kalba mums apie dabarties akimirką

1. Baisi kasdienė pilka. – Prasidėjo baisi kasdienė pilka. Iškilmingos švenčių akimirkos praėjo, bet liko dieviškoji malonė. Aš nepaliaujamai susijungęs su Dievu, gyvenu valanda po valandos. Noriu pasinaudoti dabartine akimirka, ištikimai suvokdamas, ką ji man siūlo. Aš pasitikiu Dievu su nepajudinamu pasitikėjimu.

2. Nuo pirmos akimirkos, kai tave sutikau. - Gailestingasis Jėzau, su kokiu troškimu tu skubėjai į Aukštutinį kambarį pašventinti Ostiją, kuri turėjo tapti mano kasdiene duona! Jėzau, tu norėjai užvaldyti mano širdį ir ištirpdyti savo gyvąjį kraują su manuoju. Jėzau, leisk man pasidalyti kiekviena tavo gyvenimo dieviškumo akimirka, leisk Tavo tyram ir dosniam kraujui plakti visa jėga mano širdyje. Tegul mano širdis nepažįsta kitos meilės, tik tavo. Nuo pat pirmos akimirkos, kai sutikau tave, aš tave myliu. Galų gale, kas galėtų likti abejingas iš jūsų širdies kylančiai gailestingumo bedugnei?

3. Transformuokite kiekvieną pilkumą. – Dievas užpildo mano gyvenimą. Su juo išgyvenu kasdienes, pilkas ir varginančias akimirkas, pasitikėdamas tuo, kuris, būdamas mano širdyje, yra užsiėmęs kiekvieną pilkumą paversdamas mano asmeniniu šventumu. Taigi aš galiu tapti geresnis ir būti jūsų Bažnyčios pranašumu per individualų šventumą, nes mes visi kartu sudarome vieną gyvybiškai svarbų organizmą. Todėl siekiu, kad mano širdies dirva duotų gerų vaisių. Net jei čia žmogaus akims tai niekada nepasirodė, vis tiek vieną dieną bus matyti, kad daugelis sielų maitinosi ir maitinsis mano vaisiais.

4. Dabarties akimirka. - O Jėzau, aš linkiu gyventi šia akimirka taip, lyg ji būtų paskutinė mano gyvenime. Linkiu, kad jis tarnautų tavo šlovei. Noriu, kad tai man būtų pelnas. Noriu pažvelgti į kiekvieną akimirką iš savo tikrumo taško, kad niekas nevyksta be Dievo valios.

5. Akimirka, kuri praeina po akimis. – Mano didžiausias gėris, pas tave mano gyvenimas nėra nei monotoniškas, nei pilkas, o įvairus kaip kvepiančių gėlių sodas, tarp kurių ir man pačiai gėda rinktis. Jie – lobiai, kurių kasdien gausiai skynu: kančios, artimo meilė, pažeminimai. Puiku žinoti, kaip užfiksuoti akimirką, kuri praeina po akimis.

6. Jėzau, aš tau dėkoju. - Jėzau, dėkoju tau už mažus ir nematomus kasdienius kryžius, už bendro gyvenimo sunkumus, už opoziciją, besipriešinančią mano projektams, už blogą mano ketinimų interpretaciją, už pažeminimus, kurie mane aplanko iš kitų, už šiurkščiai elgiamasi dėl neteisingų įtarimų, dėl silpnos sveikatos ir jėgų išsekimo, dėl savo valios išsižadėjimo, dėl savo paties sunaikinimo, dėl nepripažinimo visame kame, dėl trukdyti visiems mano susikurtiems planams. Jėzau, dėkoju tau už vidines kančias, už dvasios išsausėjimą, už sielvartą, baimes ir netikrumą, už įvairių sielos išbandymų tamsą, už sunkiai išreiškiamas kančias, ypač už tas, kuriose nėra. Jis mane supranta dėl karčios agonijos ir mirties valandos.

7. Viskas yra dovana. - Jėzau, dėkoju tau, kad prieš mane išgėrei karčią taurę, kurią tu man siūlai jau pasaldintą. Štai aš priartėjau savo lūpomis prie šios tavo šventosios valios taurės. Tegul tai, ką tavo išmintis nustatė prieš visus amžius. Noriu visiškai ištuštinti taurę, kuriai buvau iš anksto nulemta. Toks numatymas nebus mano tyrimo objektas: mano pasitikėjimas slypi dėl visų mano vilčių žlugimo. Tavyje, Viešpatie, viskas gerai; viskas yra tavo širdies dovana. Aš nemėgstu paguodos nei kartėlio, nei kartėlio už paguodą: dėkoju tau, Jėzau, už viską. Džiaugiuosi galėdamas nukreipti žvilgsnį į tave, nesuprantamas Dieve. Šioje išskirtinėje egzistencijoje gyvena mano dvasia, ir čia jaučiuosi kaip namie. O nesukurta gražuole, kas tave pažinojo tik vieną kartą, negali mylėti nieko kito. Aš randu savyje bedugnę ir niekas, išskyrus Dievą, negali jos užpildyti.

8. Jėzaus dvasioje – Kovos laikas čia, apačioje, nesibaigė. Niekur nerandu tobulumo. Tačiau aš įsiskverbiu į Jėzaus dvasią ir stebiu jo veiksmus, kurių sintezė randama Evangelijoje. Net jei gyvenčiau tūkstantį metų, jo turinio nė kiek neišnaudosiu. Kai mane apima nusivylimas ir mano pareigų monotonija, primenu sau, kad namai, kuriuose esu, tarnauja Viešpačiui. Čia nėra nieko mažo, bet Bažnyčios šlovė ir kitų sielų pažanga priklauso nuo mažai reikšmingo veiksmo, atliekamo su intencija, kuri ją pakels. Vadinasi, nieko mažo nėra.

9. Mums priklauso tik dabartinis momentas. - Kančia yra didžiausias turtas žemėje: siela ja apvaloma. Draugas pažįsta save nelaimėse; meilė matuojama kančia. Jei kenčianti siela žinotų, kaip Dievas ją myli, ji mirtų iš džiaugsmo. Ateis diena, kai žinosime, ką verta kentėti, bet tada nebegalėsime kentėti. Tik dabarties akimirka priklauso mums.

10. Skausmas ir džiaugsmas. - Kai daug kenčiame, turime puikių galimybių parodyti Dievui, kad jį mylime; kai mažai kenčiame, tikimybė pajusti jam savo meilę yra menka; kai mes visai nekenčiame, mūsų meilė negali pasirodyti nei didelė, nei tobula. Su Dievo malone galime pasiekti tašką, kai kančia mums virsta malonumu, nes meilė puikiai sugeba tokius dalykus veikti sieloje.

11. Nematomos kasdienės aukos. - Įprastos dienos, pilnos pilkos, žiūriu į tave kaip į vakarėlį! Koks šventiškas yra šis laikas, nešantis mumyse amžinus nuopelnus! Puikiai suprantu, kokios naudos iš to gavo šventieji. Mažytės, nematomos kasdienės aukos, tu man esi kaip lauko gėlės, kurias sviedžiu Jėzaus, mano mylimojo, laiptais. Šias smulkmenas dažnai lyginu su didvyriškomis dorybėmis, nes norint jas nuosekliai įgyvendinti herojiškumo tikrai reikia.