Šlovinkime ir Viešpaties kryžių

Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus aistra yra tikras šlovės įkeitimas ir tuo pat metu kantrybės mokymas.
Ko tikinčiųjų širdys niekada negali tikėtis iš Dievo malonės! Tiesą sakant, viengimiui Dievo Sūnui, kuris yra Tėvo bendraamžis, atrodo per mažas, kad jis gimtų iš žmonių, jis norėjo nukeliauti taip, kad numirtų kaip vyras ir būtent tų žmonių rankose, kuriuos jis pats sukūrė.
Tai, ką Viešpats pažadėjo ateičiai, yra puikus dalykas, tačiau tai, ką švenčiame prisimindami tai, kas jau padaryta dėl mūsų, yra daug daugiau. Kur buvo vyrai ir kokie jie buvo, kai Kristus mirė už nusidėjėlius? Kaip galima abejoti, ar jis atiduos savo ištikimiesiems savo gyvenimą, kai dėl jų jis nesiryžo duoti net savo mirties? Kodėl žmonėms sunku patikėti, kad vieną dieną jie gyvens su Dievu, kai jau nutiko daug neįtikėtinesnis faktas, kad mirė Dievas, už žmones?
Kas iš tikrųjų yra Kristus? Ar jis sako: „Pradžioje buvo Žodis, o Žodis buvo su Dievu, o Žodis buvo Dievas“? (Jn 1, 1). Na, šis Dievo žodis „tapo kūnu ir atėjo pas mus gyventi“ (Jn 1, 14). Jis neturėjo savyje nieko, dėl ko galėtų mirti už mus, jei iš mūsų neatimtų mirtingo kūno. Tokiu būdu jis nemirtingas galėjo mirti, norėdamas atiduoti savo gyvybę mirtingiesiems. Jis padarė tuos, kurių mirtimi jis pasidalijo, savo gyvenime. Tiesą sakant, mes neturėjome nieko iš savo, kad turėtume gyvenimą, nes jis neturėjo iš ko gauti mirties. Taigi stebina keitimasis: jis padarė mūsų mirtį savo ir savo gyvenimu. Todėl ne gėda, o beribis pasitikėjimas ir didžiulis pasididžiavimas Kristaus mirtimi.
Jis pasirinko mirtį, kurią rado mumyse, ir taip užtikrino gyvybę, kuri negali mums ateiti. Tai, ką mes nusidėjėliai nusipelnėme už nuodėmę, sumokėjo be nuodėmės. Ir tada jis neduos mums to, ko nusipelnėme už teisingumą, kuris yra išteisinimo autorius? Kaip jis negali duoti šventųjų prizo, jis įasmenino ištikimybę, kuris be kaltės ištvėrė bausmę blogams?
Taigi, broliai, be baimės prisipažįstame, kad skelbiame, kad Kristus buvo nukryžiuotas už mus. Pripažinkime, kad jau ne su baime, o su džiaugsmu, ne su paraudimu, o su pasididžiavimu.
Apaštalas Paulius tai gerai suprato ir tvirtino kaip šlovės titulą. Jis galėjo švęsti didžiausias ir žaviausias Kristaus įmones. Jis galėjo pasigirti prisimindamas išaukštintas Kristaus prerogatyvas, pristatydamas jį kaip pasaulio kūrėją kaip Dievą su Tėvu ir kaip pasaulio valdovą kaip tokį žmogų kaip mes. Tačiau jis pasakė ne ką kita, o tai: „Aš negaliu pasigirti niekuo, išskyrus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžių“ (Gal 6, 14).