Gigliola Candian gydymas Medjugorjėje

Gigliola Candian pasakoja apie savo stebuklą, kuris įvyko Medžugorjėje, išskirtiniame interviu su Rita Sberna.
Gigliola gyvena Fossò mieste, Venecijos provincijoje, o 13 m. Rugsėjo 2014 d. Ji buvo Medjugorjėje, kai, dieviškosios rankos dėka, įvyko didelis stebuklas, leidęs jai atsisakyti vežimėlio.
Gigliola atvejis sukėlė nacionalinių naujienų ratą, jos stebuklo dar nepripažino religinė valdžia, tačiau šiame išskirtiniame interviu ponia Candian pasakoja, kas su ja atsitiko prieš 4 mėnesius.

Gigliola, kada sužinojote, kad sergate išsėtine skleroze?
Pirmasis negalavimo epizodas buvo 2004 m. Rugsėjo mėn. Vėliau, 8 m. Spalio 2004 d., Man atlikus tyrimus buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė.

Sklerozė privertė jus gyventi neįgaliojo vežimėlyje. Ar iš pradžių buvo sunku susitaikyti su liga?
Kai sužinojau, kad sergu išsėtine skleroze, tai buvo tarsi žaibas. Pats žodis „išsėtinė sklerozė“ yra terminas, kuris skaudina, nes protas verčia iškart galvoti apie vežimėlį.
Atlikęs visus tyrimus išsiaiškinau, kad sergu išsėtine skleroze, sunkiai sutikau su tuo, dar ir dėl to, kad gydytojas man tai pranešė žiauriai.
Aš buvau daugybėje ligoninių, net iki Feraros ligoninės ir ten nuvykus, nesakiau, kad man jau buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, tik gydytojams sakiau, kad man tiek daug nugaros skausmų, nes norėjau būti tikras dėl diagnozės. .
Išsėtinė sklerozė negydo, daugeliu atvejų liga gali būti užblokuota, jei ji suderinama su kai kuriais vaistais (buvau netolerantiškas ir alergiškas beveik visiems vaistams), todėl man nebuvo įmanoma net sustabdyti ligos.
Tiesą sakant, iš pradžių nuo savo ligos aš naudojau ramentą, nes negalėjau tiek vaikščioti. Tada, praėjus 5 metams nuo savo ligos, aš pradėjau sportuoti neįgaliųjų kėdėse, tai yra, judėti naudojau tik tada, kai turėjau keliauti ilgus ruožus. 2013 m. Gruodžio mėn., Po kritimo, kai man buvo lūžęs trečiasis sakralinis slankstelis, invalido vežimėlis tapo mano gyvenimo partnere, mano suknele.

Kas privertė jus leistis į piligriminę kelionę į Medžugorję?
Medjugorje man buvo mano sielos išgelbėjimas; Man buvo pasiūlyta ši piligriminė kelionė 2011 m. Prieš tai net nežinojau, kokia ši vieta yra, kur ji yra, ir net nežinojau istorijos.
Mano dėdės man tai pasiūlė kaip vilties kelionę, bet iš tikrųjų jie jau galvojo apie mano pasveikimą ir man buvo pasakyta vėliau.
Mažiausiai negalvojau apie savo pasveikimą. Kai grįžau namo, supratau, kad ta kelionė atspindi mano atsivertimą, nes visur pradėjau melstis, užteko, kad užsimerkiau ir pradėjau melstis.
Aš iš naujo atradau tikėjimą ir šiandien galiu paliudyti, kad tikėjimas manęs neatsisako.

Esate tikri, kad stebuklingai buvote tiksliai toje Bosnijos žemėje. Kaip ir kada išvykote į Medžugorję?
Aš buvau Medžugorjėje 13 m. Rugsėjo 2014 d., Tą dieną net neturėjau būti ten, nes tą dieną mano draugai tuokėsi, aš taip pat buvau nusipirkusi suknelę.
Nuo liepos jau širdyje jaučiau šį stiprų raginimą vykti į Medjugorję būtent tą dieną. Iš pradžių nieko nemaniau, nenorėjau klausytis šio balso, bet rugpjūtį turėjau paskambinti savo draugams, kad pasakyčiau, kad, deja, negaliu būti jų vestuvėse, nes nuėjau į piligriminę kelionę į Medjugorję.
Iš pradžių mano draugai buvo įžeisti dėl šio sprendimo, net vaikinai iš kompanijos man pasakė, kad jei noriu, galiu nuvykti į Medžugorję bet kurią dieną, kol jie susituokė tik vieną kartą.
Bet aš jiems pasakiau, kad grįžusi namo aš surasiu būdą, kaip susigrąžinti.
Tiesą sakant, tai buvo lygiai taip pat. Rugsėjo 13 d. Jie susituokė ir tą pačią dieną aš pasveikiau Medjugorjėje.

Papasakokite akimirką, kai buvote stebuklingai gydomi.
Viskas prasidėjo rugsėjo 12 dienos vakarą. Buvau koplyčioje ant savo vežimėlio, ten taip pat buvo kitų žmonių ir kunigas tą vakarą padarė fiziškai gydomąsias mišias.
Jis pakvietė mane užmerkti akis ir įpūtė man į rankas, tą akimirką pajutau didžiulį karštį kojose ir mačiau stiprią baltą šviesą, jos viduje mačiau Jėzaus veidą, kuris mane šypsojo. Nepaisant to, ką mačiau ir girdėjau, negalvojau apie savo pasveikimą.
Kitą dieną, ty rugsėjo 13 d., 15 val. Kunigas vėl surinko mus į koplyčią ir vėl padėjo ranką visiems žmonėms.
Prieš man uždėjus rankas, jis man davė lapą, kuriame buvo surašyta visa bendra informacija ir buvo konkretus klausimas, į kurį kiekvienas iš mūsų turėjo atsakyti „Ką tu nori, kad Jėzus padarytų tau?“.
Šis klausimas mane ištiko krizėje, nes paprastai buvau įpratęs visada melstis už kitus, niekada už mane nieko neprašė, todėl paprašiau patarimo šalia esančios vienuolės ir ji pakvietė mane parašyti, ką jaučiu savo širdis.
Aš pasikviečiau Šventąją Dvasią ir iškart atėjo nušvitimas. Aš paprašiau Jėzaus per savo pavyzdžius ir gyvenimą suteikti ramybės ir ramybės kitiems.
Uždėjęs rankas, kunigas paklausė manęs, ar norėčiau sėdėti sėdintis invalido vežimėlyje, ar norėčiau atsikelti kažkieno palaikytas. Tuo metu sutikau būti palaikomas ir likti stovintis, tada vėl uždėjau rankas ir patekau į likusią Šventąją Dvasią.
Likusi Šventosios Dvasios būklė yra pusiau nesąmoninga, jūs patenkate nesusižeidę ir neturite jėgų reaguoti, nes tą akimirką Šventoji Dvasia veikia jus ir jūs suvokiate viską, kas nutinka su išskyrus tave.
Užmerktomis akimis galite pamatyti viską, kas nutinka tuo metu. Aš buvau ant žemės apie 45 minutes, jaučiau, kad Marija ir Jėzus meldžiasi už manęs.
Aš pradėjau verkti, bet neturėjau jėgų reaguoti. Po to buvau surastas ir du berniukai padėjo man atsikelti. Kaip atrama aš eidavau iš priekio prie altoriaus, norėdamas padėkoti atsidūrusiam Jėzui.
Ketinau sėdėti invalido vežimėlyje, kai kunigas man pasakė, kad jei pasitikiu Jėzumi, aš neturiu sėdėti invalido vežimėlyje, bet turiu pradėti vaikščioti.
Berniukai paliko mane vieną stovėti, o mane palaikė kojos. Buvimas ant kojų jau buvo stebuklas, nes kadangi susirgau, nebegalėjau jausti raumenų nuo klubų.
Pradėjau žengti pirmuosius du žingsnius, atrodžiau kaip robotas, tada žengiau dar du ryžtingus žingsnius ir net sugebėjau sulenkti kelius.
Jaučiau, kaip vaikštau ant vandens, tą akimirką jaučiau, kaip Jėzus laiko mano ranką, ir aš pradėjau vaikščioti.
Buvo žmonių, kurie, matydami tai, kas vyksta, verkė, meldėsi ir plakė rankomis.
Nuo tada mano neįgaliojo vežimėlis baigėsi kampe, aš jį naudoju tik ilgas keliones metu, tačiau stengiuosi jo daugiau nenaudoti, nes dabar mano kojos sugeba mane laikyti vertikalioje padėtyje.

Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė tiek dvasiškai, tiek fiziškai šiandien, praėjus 4 mėnesiams po pasveikimo?
Dvasiškai daug meldžiuosi ypač naktį. Jaučiuosi jautresnė suvokdama ir gėrį, ir blogį, ir savo maldos dėka mums pavyksta tai įveikti. Gėris visada laimi prieš blogį.
Fiziniame lygmenyje puikus pokytis slypi tame, kad aš nebenaudoju neįgaliojo vežimėlio, galiu vaikščioti ir dabar palaikau save su ambulatorija, anksčiau galėjau padaryti tik 20 metrų, dabar net galiu nuvažiuoti kilometrus nepavargdamas.

Ar po pasveikimo grįžote į Medžugorję?
Grįžau iškart po pasveikimo Medjugorjėje, rugsėjo 24 d., Ir pasilikau iki spalio 12 dienos. Tada aš grįžau lapkritį.

Ar jūsų tikėjimas buvo sustiprintas kančia ar išgydymu?
Aš susirgau 2004 m., Bet tikėjimą pradėjau vertinti tik 2011 m., Kai pirmą kartą nuvykau į Medžugorję. Dabar ji sustiprino save išgydydama, tačiau tai nėra sąlyginis, bet besąlyginis dalykas. Būtent Jėzus mane veda.
Kiekvieną dieną skaitau Evangeliją, meldžiuosi ir daug skaitau Bibliją.

Ką norite pasakyti visiems tiems žmonėms, sergantiems išsėtine skleroze?
Visiems ligoniams norėčiau pasakyti, kad niekada nepraraskite vilties, daug meldėsi, nes malda mus gelbsti. Aš žinau, kad sunku, bet be kryžiaus mes nieko negalime padaryti. Kryžius yra naudojamas suprasti gėrio ir blogio ribą.
Liga yra dovana, net jei mes jos nesuprantame, visų pirma, ji yra dovana visiems artimiems žmonėms. Patikėkite savo kančias Jėzui ir suteikite viltį kitiems, nes tik savo pavyzdžiu galite padėti kitiems.
Melskimės Marijos, kad pasiektų jos sūnų Jėzų.

Aptarnauja Rita Sberna