Šventieji induistų tekstai

Pasak Svamis Vivekanandos, „sukauptas dvasinių įstatymų lobis, kurį skirtingos epochos atrado skirtingi žmonės“, yra šventas induizmo tekstas. Kolektyviniu pavadinimu „Shastra“ yra du tipai šventų raštų, esančių induistų šventraščiuose: Shruti (klausytasi) ir Smriti (įsimenamas).

Sruti literatūroje kalbama apie senovės induistų šventųjų, kurie vedė vienišą gyvenimą miške, įprotį, kur jie išsiugdė sąmonę, leidžiančią jiems „klausyti“ ar žinoti visatos tiesas. Sruti literatūra yra padalinta į dvi dalis: Vedų ir Upanišadų.

Yra keturios Vedos:

„The Rig Veda“ - „Tikros žinios“
Sama Veda - „Dainų žinios“
Yajur Vedos - „Aukojimo ritualų pažinimas“
„Atharva Veda“ - „Įsikūnijimų žinios“
Yra 108 egzistuojančios upanišados, iš kurių 10 yra svarbiausios: Isa, Kena, Katha, Prashna, Mundaka, Mandukya, Taitiriya, Aitareya, Chandogya, Brihadaranyaka.

Smriti literatūra nurodo „įsimintus“ ar „atsimintus“ eilėraščius ir epus. Jie yra labiau populiarūs tarp induistų, nes yra lengvai suprantami, paaiškina universalias tiesas per simboliką ir mitologiją ir juose yra keletas gražiausių ir įdomiausių pasakojimų pasaulio religijos literatūros istorijoje. Trys svarbiausios „Smriti“ literatūros yra:

Bhagavad Gita - garsiausias iš hinduistų šventraščių, vadinamas „Giesmės giesmėmis“, parašytas maždaug II amžiuje prieš Kristų ir sudaro šeštąją Mahabharatos dalį. Joje yra vienos ryškiausių kada nors parašytų teologinių pamokų apie Dievo prigimtį ir gyvenimą.
Mahabharata - ilgiausias epas pasaulyje, parašytas maždaug devintame amžiuje prieš Kristų. Jame aptariama Pandavos ir Kauravos šeimų galios kova su daugybe gyvenimo epizodų.
Ramajana - populiariausias iš induistų epų, sudarytas iš Valmiki maždaug IV ar II a. Pr. Kr. Su vėlesniais papildymais iki maždaug 300 AD. Jame aprašoma karališkosios Ayodhya poros - Ramo ir Sita bei daugybės kitų personažų ir jų išnaudojimų istorija.