Medjugorjės vizionieriai pamatė skaistyklą: ką jie sakė

Vicka: Skaistykla taip pat yra puiki erdvė. Tačiau skaistykloje jūs nematote žmonių, tiesiog matote didelį rūką ir girdite ...

Tėvas Livio: Ką jūs jaučiate?

Vicka: Jaučiate, kad žmonės kenčia. Žinote, nėra triukšmo ...

Tėvas Livio: Aš ką tik išleidau savo knygą: „Nes aš tikiu Medjugorjė“, kur rašau, kad „Skaistykloje“ jie jaustųsi kaip verkiantys, šaukiantys, daužomi ... Ar tai teisinga? Aš taip pat stengiausi rasti tinkamus žodžius italų kalba, kad suprastum, ką piligrimams sakai kroatų kalba.

Vicka: Negalite sakyti, kad galite išgirsti smūgį ar net verkti. Ten nematai žmonių. Tai nepanašu į dangų.

Tėvas Livio: Ką jūs tada jaučiate?

Vicka: Jaučiate, kad jie kenčia. Tai yra įvairių rūšių kančios. Galite girdėti balsus ir net triukšmus, tarsi kažkas muštųsi pats ...

Tėvas Livio: Ar jie muša vienas kitą?

Vicka: Tai jaučiasi taip, bet aš nemačiau. Tėve Livio, sunku paaiškinti tai, ko nematai. Tai vienas dalykas, kurį reikia jausti, o kitas - pamatyti. Rojuje matote, kad jie vaikšto, dainuoja, meldžiasi, todėl galite tiksliai pranešti. Skaistykloje galite pamatyti tik didelį rūką. Ten esantys žmonės laukia mūsų maldų, kad jie kuo greičiau galėtų patekti į dangų.

Tėvas Livio: Kas sakė, kad mūsų maldos laukia?

Vicka: Dievo Motina sakė, kad žmonės, kurie yra skaistykloje, laukia mūsų maldų, kad jie kuo greičiau galėtų patekti į dangų.

Tėvas Livio: klausykite, Vicka: mes galime suprasti Rojaus šviesą kaip dieviškąjį buvimą, į kurį panardinami žmonės, esantys toje palaimos vietoje. Ką, jūsų nuomone, reiškia „skaistyklos rūkas“?

Vicka: Man rūkas neabejotinai yra vilties ženklas. Jie kenčia, bet turi tam tikrą viltį, kad pateks į dangų.

Tėvas Livio: Mane stebina, kad Dievo Motina reikalauja mūsų maldų už skaistyklos sielas.

Vicka: Taip, Dievo Motina sako, kad jiems pirmiausia reikia mūsų maldų, kad nukeliautų į dangų.

Tėvas Livio: Tada mūsų maldos gali sutrumpinti skaistyklą.

Vicka: Jei mes meldžiamės daugiau, jie pirmiausia eina į dangų.

Jacovo kelionė

JAKOVAS: Tada atsidūrėme erdvėje, pilnoje rūko. Negaliu nieko kito apibūdinti, kaip tik pasakyti, kad tai buvo kažkoks rūkas. Ten matėme tik judesius, bet nematėme žmonių, žmonių. Dievo Motina mums pasakė, kad turime daug melstis už sielas skaistykloje, nes joms labai reikia mūsų maldų.

PADRE LIVIO: Klausyk: bet ar tas džiaugsmas taip pat dingo, kai išėjai iš rojaus?

JAKOVAS: Taip, bet tai visiškai neišnyko. Bet kai įeini į Skaistyklą, nebejauti to, ką jautėte anksčiau.

TĖVAS LIVIO: Ne? Koks jausmas?

JAKOVAS: Jauti... Kai pamatai šiuos judesius rūke, iškart pagalvoji, kad tai žmonių sielos, ir tu jautiesi susierzinęs. Jautiesi susierzinęs, bet ir gaili jų.

TĖVAS LIVIO: Ar tau irgi jų gaila?

JAKOVAS: Ar tau jų gaila, kad jie ten atsidūrė ir dėl to, kad prieš akimirką tave apėmė didžiulis džiaugsmas ir ta ramybė, ir tu matai tuos žmones, kurie buvo tikrai laimingi. Tada matai, kaip šios sielos kenčia, ir iškart jų gaili.

TĖVAS LIVIO: Žinoma, todėl turime melstis už juos.

JAKOV: Dievo Motina labai rekomendavo melstis už sielas skaistykloje, nes joms reikia mūsų maldų.

PADRE LIVIO: Ar taip sutrumpinama skaistykla?

JAKOVAS: Taip. Šiandien mes daug kartų sakome, ir aš taip pat dažnai tai girdėjau, kad mūsų mylimas žmogus, kuris mirė, tikrai pateko į dangų. Tik Dievas žino, kur yra mūsų mirusieji.

TĖVAS LIVIO: Kaip tuomet, jūsų nuomone, galime jiems padėti?

JAKOVAS: Galime melstis už savo mirusiuosius. Aukokite už juos šventas Mišias.

TĖVAS LIVIO: Labai teisingai...

JAKOVAS: Štai kodėl Dievo Motina kreipiasi į mus.