Šventojo Irenėjaus, vyskupo, „Viešpaties sandora“

Mozė Įstatymo knygoje sako žmonėms: «Viešpats, mūsų Dievas, sudarė su mumis sandorą Horebe. Viešpats sudarė šią sandorą ne su mūsų tėvais, bet su mumis, kurie šiandien esame visi gyvi “(Dt 5, 2-3).
Kodėl tada jis nesudarė sandoros su jų tėvais? Būtent todėl, kad „įstatymas nėra sukurtas teisingiesiems“ (1 Tm 1, 9). Jų tėvai buvo teisingi, kurie į savo širdį ir sielą įrašė Dekalogo dorybę, nes mylėjo juos sukūrusį Dievą ir susilaikė nuo bet kokios neteisybės prieš artimą; todėl nereikėjo jų įspėti taisomaisiais įstatymais, nes jie laikėsi savyje įstatymo teisingumo.
Tačiau kai šis teisingumas ir meilė Dievui užmiršo arba veikiau visiškai išnyko Egipte, Dievas per savo didžiulį gailestingumą žmonėms pasireiškė girdėdamas savo balsą. Savo galia jis išvedė žmones iš Egipto, kad žmogus vėl taptų Dievo mokiniu ir pasekėju. Jis nubaudė nepaklusnius, kad jie neniekintų to, kuris juos sukūrė.
Tada jis pavaišino žmones manna, kad jie gautų dvasinį maistą, kaip Mozė sakė Pakartoto Įstatymo knygoje: „Jis jus pavaišino manna, kurios jūs nežinojote ir kurios net jūsų tėvai niekada nežinojo, kad suprastumėte tą vyrą. jis gyvena ne vien duona, bet tuo, kas išeina iš Viešpaties lūpų “(Dt 8, 3).
Jis įsakė mylėti Dievą ir pasiūlė teisingumą, kurį turi mokėti artimas, kad žmogus nebūtų neteisingas ir nederamas Dievo. Taigi, naudodamas Dekalogą, jis paruošė žmogų savo draugystei ir darnai su artimu. Visa tai buvo naudinga pačiam žmogui, Dievui nieko nereikalaujant iš žmogaus. Šie dalykai tada praturtino žmogų, nes davė jam tai, ko jam trūko, tai yra, draugystę su Dievu, tačiau nieko Dievui neatnešė, nes Viešpačiui nereikėjo žmogaus meilės.
Kita vertus, iš žmogaus buvo atimta Dievo šlovė, kurios jis niekaip negalėjo įgyti, išskyrus tą pagarbą, kuri jam priklauso. Dėl to Mozė žmonėms sako: „Pasirinkite gyvenimą, kad jūs ir jūsų palikuonys gyventų, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, paklusdami jo balsui ir palaikydami vienybę su juo, nes jis yra jūsų gyvenimas ir ilgaamžiškumas“ (Dt 30, 19–20).
Norėdamas paruošti žmogų šiam gyvenimui, pats Viešpats visiems be išlygų ištarė Dekalogo žodžius. Todėl jie liko su mumis, gavę tobulėjimą ir praturtėjimą, tikrai ne pakeitimus ir pjūvius, kai jis atėjo kūnu.
Kalbant apie senovės tarnavimo būseną ribojančius įsakymus, Viešpats juos per Mozę atskirai nurodė žmonėms švietimui ir mokymui. Pats Mozė sako: Viešpats tada liepė man mokyti jus įstatymų ir normų (plg. Įst 4, 5).
Dėl šios priežasties tai, kas jiems buvo duota už tą vergijos laiką ir buvo pavaizduota, buvo panaikinta naujuoju laisvės paktu. Kita vertus, šie prigimčiai būdingi ir laisviems žmonėms tinkami priesakai yra bendri visiems ir buvo sukurti su plačia ir dosnia Dievo Tėvo pažinimo dovana, su įvaikinimo kaip vaikų prerogatyva, su tobulos meilės suteikimas ir ištikimas jo žodžio laikymasis.