Pranciškonas Tau: jo teologinis paaiškinimas

Tau…
Tai krikščionio, tai yra Dievo sūnaus, sūnaus, pabėgusio iš pavojaus, išgelbėtojo, atpažinimo ženklas. Tai galingos apsaugos nuo blogio ženklas (Ez.9,6).
Tai ženklas, kurio man norėjo Dievas, tai dieviška privilegija (Apr.9,4; Apr.7,1-4; Apr.14,1).

Tai ženklas Viešpaties atpirktųjų, nepriteklių, tų, kurie Juo pasitiki, tų, kurie pripažįsta save mylimais vaikais ir žino, kad yra brangūs Dievui (Ez.9,6).

Tai paskutinė hebrajų abėcėlės raidė (Ps.119 apačioje).
Jėzaus laikais kryžius buvo piktadarių pasmerkimas, todėl gėdos ir skandalo simbolis. To laikmečio nuteistiesiems rankos buvo pririštos prie stulpo už nugaros; atvykę į egzekucijos vietą, buvo užkelti ant kito vertikaliai žemėje įsprausto stulpo. TAU Kristaus kryžius nebėra gėdos ir pralaimėjimo simbolis, o tampa aukos, kuria esu išgelbėtas, simboliu.

Tai Dievo vaikų orumo simbolis, nes būtent kryžius palaikė Kristų. Tai ženklas, primenantis, kad ir aš turiu būti stiprus išbandymuose, pasiruošęs paklusti Tėvui ir paklusnus nuolankiai, kaip Jėzus buvo prieš Tėvo valią.

Paprastai jis pagamintas iš alyvmedžio, kodėl? Kadangi mediena yra labai prasta ir plastiška medžiaga; Dievo vaikai pašaukti gyventi paprastai ir dvasios skurde (Mt.5,3). Mediena yra elastinga medžiaga, todėl ją galima lengvai apdirbti; net pakrikštytas krikščionis turi leistis kasdieniame gyvenime formuojamas Dievo žodžio ir būti Jo Evangelijos savanoriu. Nešioti TAU reiškia atsakyti TAIP į Dievo valią mane išgelbėti, priimti jo pasiūlymą išgelbėti.

Tai reiškia būti ramybės nešėju, nes alyvmedis yra TAIKOS simbolis („Viešpatie padaryk mane tavo ramybės įrankiu“ – šv. Pranciškus). Pranciškus su TAU palaimino ir gavo daug malonių. Mes taip pat galime palaiminti (žr. Šv. Pranciškaus palaiminimą arba Nm.6,24-27). Laiminti reiškia pasakyti gera, palinkėti kam nors gero.

Krikšto akimirką jie mums išrinko krikšto motiną ir krikštatėvį, šiandien, gavę TAU, darome laisvą pasirinkimą kaip suaugę krikščionys tikėjime.

Tau yra paskutinė hebrajų abėcėlės raidė. Jis buvo naudojamas su simboline verte nuo Senojo Testamento; apie tai jau kalbama Ezechielio knygoje: „Viešpats pasakė: Eikite per vidurį miesto, per vidurį Jeruzalės ir pažymėkite Tau ant kaktos tų vyrų, kurie dūsauja ir verkia...“ (Ez. 9,4). Tai ženklas, kuris, uždėtas ant kaktų Izraelio vargšams, gelbsti juos nuo sunaikinimo.

Ta pačia prasme ir verte kalbama ir Apokalipsėje: „Tada pamačiau kitą angelą, kylantį iš rytų ir nešiojantį gyvojo Dievo antspaudą, ir jis garsiai šaukėsi keturių angelų, kuriems buvo įsakyta pakenk žemei ir jūrai, sakydamas: nekenk žemei, nei jūrai, nei augalams, kol nepažymėsime savo Dievo tarnų ant jų kaktų“ (Apr.7,2-3).

Todėl Tau yra atpirkimo ženklas. Tai išorinis ženklas to krikščioniškojo gyvenimo naujumo, viduje labiau paženklinto Šventosios Dvasios antspaudu, dovanotu Krikšto dieną (Ef.1,13).

Tau labai anksti priėmė krikščionys. Šis ženklas jau randamas Romos katakombose. Pirmieji krikščionys Tau priėmė dėl dviejų priežasčių. Ji, kaip paskutinė hebrajų abėcėlės raidė, buvo paskutinės dienos pranašystė ir turėjo tą pačią funkciją kaip graikų raidė Omega, kaip matyti iš Apokalipsės: „Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. . Ištroškusiems duosiu nemokamai iš gyvybės vandens šaltinio... Aš esu Alfa ir Omega, pirmasis ir paskutinis, pradžia ir pabaiga“ (Apr.21,6; 22,13). ).

Bet pirmiausia krikščionys priėmė Tau, nes jo forma priminė kryžių, ant kurio Kristus paaukojo save už pasaulio išgelbėjimą.

Šventasis Pranciškus Asyžietis dėl tų pačių priežasčių viską nurodė Kristui, Paskutiniajam: dėl Tau panašumo su kryžiumi jam šis ženklas buvo toks brangus, kad jis užėmė svarbią vietą jo gyvenime. taip pat gestais. Jame senasis pranašiškasis ženklas atnaujinamas, nuspalvinamas, atgauna išganingąją jėgą ir išreiškia skurdo palaimą, esminį pranciškoniškosios gyvenimo formos elementą.

Tai buvo meilė, kilusi iš aistringos pagarbos Šventajam Kryžiui, Kristaus nuolankumui, nuolatiniam Pranciškaus apmąstymų objektui ir Kristaus, kuris per kryžių suteikė visiems žmonėms ženklą ir ryškiausią išraišką, misijai. puiku su savo meile. Be to, šventajam Tau buvo konkretus tam tikro išganymo ir Kristaus pergalės prieš blogį ženklas. Pranciškus labai mylėjo ir tikėjo šiuo ženklu. „Šiuo antspaudu šventasis Pranciškus kiekvieną kartą, iš reikalo arba iš meilės dvasios, pasirašydavo kai kuriuos savo laiškus“ (FF 980); „Nuo jo jis pradėjo savo veiksmus“ (FF 1347). Taigi Tau buvo brangiausias Pranciškaus ženklas, jo antspaudas, atskleidžiantis gilų dvasinį įsitikinimą, kad kiekvieno žmogaus išganymas yra tik Kristaus kryžiuje.

Todėl Tau, kuris turi tvirtą biblinę-krikščionišką tradiciją, Pranciškus priėmė savo dvasine verte, o šventasis taip intensyviai ir visapusiškai jį užvaldė, kol jis pats per savo kūne esančias stigmas tapo galu. savo dienų, tą gyvą Tau, kurį taip dažnai mąstė, piešė, bet visų pirma mylėjo.