Ivanas iš Medjugorjės aprašo šviesą, sklindančią Madonos pasirodymo metu

Ivanai, didžiosios Medjugorjės dienos baigėsi. Kaip išgyvenote šias šventes?
Man visada yra kažkas ypatingo, kai švenčiamos šios puikios dienos. Paskutinės dvi dienos, iškilmingai švenčiamos, buvo kulminacija to, ką pradėjome su Novena, kad pasiruoštume Dievo Motinos atėjimui. Visos šios devynios dienos suvaidino didžiulį vaidmenį ruošiantis, ir kuo labiau artėjome birželio 24 ir 25 d., tuo labiau manyje pabudo viskas, kas buvo apsireiškimų pradžioje. Taip turėjau progą dar kartą prisiminti visa, kas buvo gera, bet ir persekiojimus bei nuolatines kančias tais komunistiniais metais, kai kentėjome iš baimės, netikrumo ir buvome persekiojami iš visų pusių.

Kaip manai, ar šiandien taip turėjo būti?
Taip turėjo būti ir kitaip negalėjo būti. Spaudimas buvo iš visur. Pati jaučiausi kaip šoko būsenos. Bijojau, kas bus. Mačiau Dievo Motiną, bet, kita vertus, nebuvau visiškai tikras. Neiš karto patikėjau. Antrą dieną, kai pradėjome kalbėtis su Dievo Motina, jau buvo lengviau ir aš jau buvau pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už Dievo Motiną.

Džiaugiausi, kad jubiliejaus dieną galėjau dalyvauti jūsų su Marija apsireiškime. Išvaizda buvo šiek tiek ilgesnė.
Susidūrimas su Madona yra kažkas ypatingo, nepaprasto. Vakar, apsireiškimo akimirką, jis privertė mus prisiminti viską, kas įvyko pradžioje; dalykų, kurie man nebuvo atėję į galvą per pastarąsias devynias dienas, kai aš asmeniškai ruošiausi Jo iškilmingam atėjimui. Dievo Motina privertė mus sugrįžti savo žodžiais ir pasakė: „Prisiminkite viską, brangūs vaikai, o svarbiausia – tas ypatingas ir sunkias dienas.“ Tada, po viso to, kas mums buvo sunku, ji prabilo apie viską, kas buvo gražu. Tai puikus dalykas ir tai yra motinos, kuri myli visus savo vaikus, bruožas.

Papasakokite apie tai, kas jums buvo puiku…
Mes, šeši vizionieriai, tuos pirmuosius apsireiškimo metus patyrėme savotiškai. O tai, ką patyrėme, lieka tarp mūsų ir Dievo Motinos. Jis visada mus drąsino ir guodė savo žodžiais: „Nebijokite, mieli vaikai, aš jus išsirinkau ir jus saugosiu“. Tomis akimirkomis šie žodžiai mums buvo tokie svarbūs, kad negalėjome atsispirti be šių motiniškų paguodos žodžių. Apie tai Dievo Motina visada primena birželio 24 ir 25 dienomis ir apie tai kalba su mumis. Galiu pasakyti, kad šios dvi dienos nėra normalios.

Ivanai, mačiau, kaip tu matai apsireiškimą. Pastebėjau, kad prieš apsireiškimą tavo veidas visiškai kitoks nei po…
Aš visada sakau, kad Dievo Motinos atėjimas yra dieviškosios šviesos atėjimas į šį pasaulį. Vos tik Dievo Motinai atvykus, visiškai normalu, kad ši dieviškoji šviesa mus apšviečia, ir mes galime matyti pokyčius savo veiduose. Esame perkeisti dėl dieviškosios šviesos atėjimo į žemę, ji turi mums įtakos.

Ar vis dar galite kalbėti su mumis apie šį dangų, apie šią šviesą?
Kai ateina Dievo Motina, visada kartojasi tas pats dalykas: pirmiausia ateina šviesa ir ši šviesa yra jos atėjimo ženklas. Po šviesos ateina Madonna. Šios šviesos negalima palyginti su jokia kita šviesa, kurią matome žemėje. Už Madonos matosi dangus, kuris nėra taip toli. Nieko nejaučiu, matau tik šviesos, dangaus grožį, nežinau, kaip tai paaiškinti, ramybę, džiaugsmą. Ypač, kai Dievo Motina kartkartėmis ateina su angelais, šis dangus mums dar labiau priartėja.

Ar norėtumėte ten likti amžinai?
Gerai prisimenu, kai Dievo Motina kartą nuvedė mane į dangų ir pastatė ant kalvos. Šiek tiek atrodė, kad stoviu prie „mėlyno kryžiaus“, o žemiau mūsų - dangus. Dievo Motina šypsodamasi paklausė manęs, ar nenoriu ten likti. Aš atsakiau: „Ne, ne, dar ne, manau, kad vis tiek manęs reikia, mama“. Tada Dievo Motina nusišypsojo, pasuko galvą ir mes grįžome į žemę.

Mes su jumis koplyčioje. Jūs pastatėte šią koplyčią, kad apsireiškimo metu galėtumėte privačiai priimti piligrimus ir patylėti asmeninei maldai.
Iki šiol turėta koplyčia buvo mano namuose. Tai buvo kambarys, kurį organizavau susitikimui su Madonna. Kambarys buvo nedidelis ir mažai vietos tiems, kurie mane aplankė ir norėjo dalyvauti apsireiškimo metu. Taigi nusprendžiau pastatyti didesnę koplyčią, kur galėčiau priimti didesnę piligrimų grupę. Šiandien džiaugiuosi galėdamas priimti didesnes piligrimų grupes, ypač neįgaliųjų. Tačiau ši koplyčia yra skirta ne tik piligrimams, bet ir man pačiai, kur galiu su šeima trauktis į dvasingumo kampelį, kur galime melstis Rožinio maldai, mums niekam netrukdant. Koplyčioje nėra palaimintojo sakramento, nėra laikomos mišios. Tai tiesiog maldos vieta, kur galima atsiklaupti prie suolų ir melstis.

Jūsų darbas yra melstis už šeimas ir kunigus. Kaip šiandien galite padėti šeimoms, kurios patiria labai rimtų pagundų?
Šiandien padėtis šeimoms yra labai sunki, bet aš, kasdien matantis Dievo Motiną, galiu pasakyti, kad padėtis nėra beviltiška. Dievo Motina buvo čia 26 metus, norėdama parodyti mums, kad nėra beviltiškų situacijų. Yra Dievas, yra tikėjimas, yra meilė ir viltis. Dievo Motina pirmiausia nori pabrėžti, kad šios dorybės turi būti pirmoje vietoje šeimoje. Kas gali gyventi šiandien, šiuo metu, be vilties? Niekas, net ir tie, kurie netiki. Šis materialistinis pasaulis siūlo daug dalykų šeimoms, tačiau jei šeimos dvasiškai neauga ir nepraleidžia laiko maldai, prasideda dvasinė mirtis. Tačiau žmogus stengiasi dvasinius dalykus pakeisti materialiais, tačiau tai neįmanoma. Dievo Motina nori mus išvesti iš šio pragaro. Šiandien visi gyvename pasaulyje labai sparčiai, ir labai lengva pasakyti, kad neturime laiko. Bet aš žinau, kad tie, kurie ką nors myli, taip pat randa tam laiko, taigi, jei norime sekti Dievo Motinos ir jos žinutes, turime rasti laiko Dievui. Todėl šeima turi melstis kiekvieną dieną, turime turėti kantrybės ir nuolat melstis. Šiandien nėra lengva surinkti vaikus bendrai maldai su viskuo, ką jie turi. Visa tai paaiškinti vaikams nėra lengva, bet jei melsimės kartu, vaikai per šią bendrą maldą supras, kad tai yra geras dalykas.

Savo šeimoje maldoje stengiuosi gyventi tam tikrą tęstinumą. Kai būnu Bostone su šeima, meldžiamės anksti ryte, vidurdienį ir vakare. Kai esu čia, Medjugorjėje, be savo šeimos, žmona tai daro su vaikais. Norėdami tai padaryti, pirmiausia turime laimėti kai kuriuos dalykus, nes turime savo potraukį ir norus.

Grįžę namo pavargę, pirmiausia turime visiškai atsidėti bendram šeimos gyvenimui. Juk tai yra ir šeimos tėvo atsakomybė. Neturime sakyti: „Neturiu laiko, pavargau“. Mes, tėvai, kaip pagrindiniai šeimos nariai, turime būti pirmieji, turime būti pavyzdys savo bendruomenėje.

Taip pat yra stipri išorinė įtaka šeimai: visuomenė, gatvė, neištikimybė ... Šeima yra praktiškai sužeista iš daugelio pusių. Kaip šiandien sutuoktiniai susiduria su santuoka? Be jokio pasiruošimo. Kiek iš jų turi asmeninių interesų tuoktis, asmeninių siekių? Tokiomis sąlygomis negalima sukurti jokios solidžios šeimos. Kai atvyksta vaikai, daugelis tėvų nėra pasirengę jų auklėti. Jie nėra pasirengę naujiems iššūkiams. Kaip mes galime parodyti savo vaikams, kas yra teisinga, jei patys nesame pasirengę to išmokti ar išbandyti? Žinutėse Dievo Motina visada kartoja, kad šeimoje turime melstis už šventumą. Šiandien šventumas šeimoje yra toks svarbus, nes nėra gyvos Bažnyčios be gyvų ir šventų šeimų. Šiandien šeima turi daug melstis, kad sugrįžtų meilė, ramybė, laimė ir harmonija.

Ką norite pasakyti mūsų pokalbio 26 metų apsireiškimo proga pabaigoje?
Per visus šiuos metus su Dievo Motina kalbėjome apie daugybę dalykų, tačiau Dievo Motina nori su mumis įgyvendinti savo projektą ir dizainą, kurie dar nesibaigė. Turime toliau melstis ir eiti tuo keliu, kurį mums rodote. Kad tikrai būtų gyvas ženklas, instrumentas Jo rankose ir aukočiau visiškai Dievo malonei. Vakar Dievo Motina būtent tai pabrėžė sakydama: „Atsiverskite Dievo malonei!“. Evangelijoje sakoma, kad dvasia stipri, bet kūnas silpnas. Todėl visada turime būti atviri dvasiai, kad galėtume sekti Evangelijos projektą, Dievo Motinos projektą.