Kokios nuodėmės prieš Šventąją Dvasią?

„Todėl sakau jums: žmonėms bus atleista visa nuodėmė ir šventvagystės, bet nebus atleista šventvagystė Dvasiai“ (Mato 12:31).

Tai yra vienas iš sudėtingiausių ir painiočiausių Jėzaus mokymų, randamas Evangelijose. Jėzaus Kristaus evangelija yra pagrįsta nuodėmių atleidimu ir tų, kurie išpažįsta Jį, atpirkimu, tačiau čia Jėzus moko neatleistinos nuodėmės. Kadangi tai yra vienintelė nuodėmė, kurios Jėzus aiškiai sako, kad ji neatleistina, ji yra labai svarbi. Tačiau kas yra šventvagystė prieš Šventąją Dvasią ir iš kur žinoti, ar tai padarei, ar ne?

Ką Jėzus minėjo Mato 12 skyriuje?
Aklas ir nebylys demono engiamas žmogus buvo atvestas pas Jėzų, ir Jėzus jį iškart išgydė. Minios, stebėjusios šį stebuklą, apstulbo ir paklausė: "Ar tai gali būti Dovydo sūnus?" Jie uždavė šį klausimą, nes Jėzus nebuvo Dovydo Sūnus, kurio jie tikėjosi.

Dovydas buvo karalius ir karys, tikėtasi, kad Mesijas bus panašus. Tačiau čia yra Jėzus, kuris vaikšto tarp žmonių ir gydo, o ne veda armiją prieš Romos imperiją.

Kai fariziejai sužinojo apie Jėzaus išgydymą nuo demonų engiamo žmogaus, jie manė, kad jis negali būti žmogaus Sūnus, todėl jis turėjo būti šėtono pirmtakas. Jie sakė: „Tik iš demonų kunigaikščio Belzebubo šis žmogus išvaro demonus“ (Mt 12, 24).

Jėzus žinojo, ką jie galvoja, ir iškart suprato jų logikos trūkumą. Jėzus pabrėžė, kad suskaldyta karalystė negali būti, ir šėtonui nebūtų prasmės išvaryti savo demonus, kurie dirbo jo darbą pasaulyje.

Tada Jėzus pasakoja, kaip jis išvaro demonus, sakydamas: „Bet jei aš išvarau demonus per Dievo Dvasią, tada Dievo karalystė užgriuvo jus“ (Mato 12:28).

Štai ką Jėzus nurodo 31 eilutėje. Šventoji Dvasia yra šventvagystė, kai kas nors Šėtonui priskiria tai, ką daro Šventoji Dvasia. Tokio tipo nuodėmę gali padaryti tik tas, kuris akivaizdžiai atmesdamas Šventosios Dvasios darbą sąmoningai patvirtina, kad Dievo darbas yra šėtono darbas.

Svarbiausia čia yra tai, kad fariziejai žinojo, jog Jėzaus darbą atliko Dievas, tačiau jie negalėjo sutikti, kad Šventoji Dvasia veikia per Jėzų, todėl tyčia priskyrė poelgį šėtonui. Šventoji Dvasios šventvagystė įvyksta tik sąmoningai atmetant Dievą, o jei Dievas atmetamas dėl nežinojimo, jam bus atleista. Tačiau tiems, kurie patyrė Dievo apreiškimą, žino apie Dievo darbą ir vis tiek jį atmeta bei priskiria Jo darbą šėtonui, tai yra šventvagystė prieš Dvasią ir todėl nedovanotina.

Ar yra keletas nuodėmių prieš Dvasią, ar tik viena?
Pagal Jėzaus mokymą Mato 12 skyriuje, prieš Šventąją Dvasią yra tik viena nuodėmė, nors ji gali pasireikšti įvairiais būdais. Bendra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią sąmoningai priskiria Šventosios Dvasios kūrinį priešui.

Taigi ar šios nuodėmės yra „neatleistinos“?

Kai kurie supranta neatleistiną nuodėmę, paaiškindami ją taip. Norint taip aiškiai išgyventi Dievo apreiškimą, norint atsispirti Šventosios Dvasios darbui, reikia didelio atmetimo. Nuodėmė išties gali būti atleistina, tačiau tas, kuris atmetė Dievą po tokio lygio apreiškimo, greičiausiai niekada neatgailaus Viešpaties akivaizdoje. Niekada neatgailaujančiam niekada nebus atleista. Taigi, nors nuodėmė yra neatleistina, kažkas, padaręs tokią nuodėmę, greičiausiai yra taip toli, kad niekada neatgailaus ir neprašys atleidimo.

Ar mums, kaip krikščionims, turėtų rūpėti nedovanotina nuodėmė?
Remiantis tuo, ką Jėzus sako Šventajame Rašte, tikras sąžiningas krikščionis negali piktžodžiauti prieš Šventąją Dvasią. Kad žmogus būtų tikras krikščionis, jam jau atleidžiami visi jo nusikaltimai. Iš Dievo malonės krikščionims jau atleidžiama. Todėl jei krikščionis įvykdytų šventvagystę prieš Dvasią, jis prarastų dabartinę atleidimo būseną ir vėl būtų nuteistas mirties bausme.

Tačiau Paulius romiečiams moko, kad „todėl nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8: 1). Krikščionis negali būti nuteistas mirties bausme, kai jį išgelbėjo ir atpirko Kristus. Dievas to neleis. Dievą mylintis žmogus jau yra patyręs Šventosios Dvasios darbą ir negali savo darbų priskirti priešui.

Tik labai atsidavęs ir Dievo įsitikinęs buferis gali jį atmesti pamatęs ir pripažinęs Šventosios Dvasios darbą. Šis požiūris netikinčiam žmogui neleis pasiryžti priimti Dievo malonės ir atleidimo. Tai gali būti panašu į faraonui priskirtą širdies kietumą (ex: Išėjimo 7:13). Tikėjimas, kad Šventosios Dvasios apreiškimas apie Jėzų Kristų kaip Viešpatį yra melas, yra vienas dalykas, kuris tikrai amžinai pasmerks ir negali būti atleistas.

Malonės atsisakymas
Jėzaus mokymas apie neatleistiną nuodėmę yra vienas iš sudėtingiausių ir prieštaringiausių mokymų Naujajame Testamente. Atrodo šokiruojanti ir atvirkščiai, kad Jėzus gali paskelbti bet kurią nuodėmę neatleistina, kai Jo evangelija yra visiškas nuodėmių atleidimas. Neatleistina nuodėmė yra šventosios dvasios šventvagystė. Tai įvyksta, kai mes atpažįstame Šventosios Dvasios kūrinį, tačiau atmetę Dievą šį darbą priskiriame priešui.

Tas, kuris stebi Dievo apreiškimą ir supranta, kad tai yra Viešpaties darbas, tačiau vis tiek jo atsisako, vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, negali būti atleistas. Jei žmogus visiškai atmeta Dievo malonę ir neatgailauja, jam niekada negali būti atleista. Kad Dievas būtų atleistas, žmogus turi atgailauti Viešpaties akivaizdoje. Meldžiamės už tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus, kad jie būtų imlūs Dievo apreiškimui, kad niekas nepadarytų šios pasmerkimo nuodėmės.

Jėzau, tavo malonės gausu!