Ar prisipažinimas jus gąsdina? Štai kodėl nereikia

Nėra nuodėmės, kurios Viešpats negalėtų atleisti; išpažintis yra Viešpaties gailestingumo vieta, skatinanti mus daryti gera.
Išpažinties sakramentas yra sunkus kiekvienam ir radę jėgų atiduoti savo širdį Tėvui, jaučiamės kitokie, prisikėlę. Negalima apsieiti be šios patirties krikščioniškame gyvenime
nes padarytų nuodėmių atleidimas nėra kažkas, ko žmogus gali sau duoti. Niekas negali pasakyti: „Aš atleidžiu savo nuodėmes“.

Atleidimas yra dovana, tai yra Šventosios Dvasios dovana, pripildanti mus malonės, kuri be perstojo plūsta iš atviros nukryžiuoto Kristaus širdies. Taikos ir asmeninio susitaikymo patirtis, kuri, būtent todėl, kad ji gyvena Bažnyčioje, įgyja socialinę ir bendruomeninę vertę. Kiekvieno iš mūsų nuodėmės yra ir prieš brolius, prieš Bažnyčią. Kiekvienas mūsų atliktas gėrio veiksmas generuoja gėrį, kaip ir kiekvienas blogio veiksmas maitina blogį. Tam būtina prašyti atleidimo iš brolių ir ne tik atskirai.

Prisipažindama, atleidimo esmė sukuria mumyse ramybės žvilgsnį, tenkantį mūsų broliams, Bažnyčiai, pasauliui, žmonėms, kurių sunkiai galbūt niekada negalėsime atsiprašyti. Artėjimo išpažinties problema dažnai kyla dėl to, kad reikia kreiptis į kito žmogaus religinį apmąstymą. Tiesą sakant, kyla klausimas, kodėl negalima tiesiogiai prisipažinti Dievui. Tai tikrai būtų lengviau.

Vis dėlto asmeniniame susitikime su Bažnyčios kunigu yra išreikštas Jėzaus noras susitikti su kiekvienu asmeniškai. Klausantis Jėzaus, kuris mus atleidžia nuo klaidų, atsiranda gydomoji malonė, t
palengvina nuodėmės naštą. Išpažinties metu kunigas atstovauja ne tik Dievui, bet ir visai bendruomenei, kuri klausosi
sujudino savo atgailą, kuri artėja prie jo, kuri jį guodžia ir lydi atsivertimo keliu. Tačiau kartais gėda sakyti padarytas nuodėmes yra didelė. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad gėda yra gera, nes ji mus žemina. Mes neturime bijoti
Turime jį laimėti. Turime palikti vietos Viešpaties, kuris mūsų ieško, meilei, kad atleisdami galėtume rasti save ir jį.