Dievo Motina tris kartus pasirodo Vokietijoje ir sako, ką reikia daryti

Marijos takas nuves mus į Marienfried šventovę, esančią Pfaffenhofen parapijoje, mažame kaimelyje Bavarijoje, 15 km nuo Vokietijos miesto Neu-Ulm. Negalime apsiriboti tik šventos vietos pristatymu ir jai būdingu pamaldumu, bet pradėsime nuo įvykio, iš kurio visa tai kilo, arba nuo Madonos iniciatyvos, kuri paskatino tikinčiuosius plėtoti pamaldumą, būdingą šventovei. Marienfridas. Todėl reikia pradėti nuo Mergelės apsireiškimų ir nuo Elos pranešimų, 1946 m. ​​perduotų regėtojui Barbarai Ruess, visa jėga ir skubiai suvokti Mariefried kreipimųsi į visą pasaulį raginimą atsiversti. Apsireiškimai, kurie, pasak mons. Venancio Pereira, Fatimos vyskupas, 1975 m. aplankęs Vokietijos šventovę, yra „mūsų laikų marijoniškojo pamaldumo sintezė“. Šių žodžių jau pakanka, kad būtų paryškintas ryšys tarp Fatimos ir Marienfried, remiantis aiškinimu, kuris leis šiuos apsireiškimus susieti su platesniu pastarųjų dviejų šimtmečių marijonišku planu – nuo ​​Rue du Bac iki šių dienų.

Dievo Motina pradeda jai kalbėti: „Taip, aš esu Didžioji visų malonių Tarpininkė. Lygiai taip pat, kaip pasaulis negali rasti gailestingumo iš Tėvo, nebent per Sūnaus auką, taip mano Sūnus negali būti išgirstas kitaip, kaip mano užtarimu“. Ši pradžia labai svarbi: Marija pati nurodo titulą, kuriuo nori būti pagerbta, t. y. „Visų malonių tarpininkė“, aiškiai patvirtindama, kai 1712 m. Montfortas savo žavingame „Traktate apie tikrą pamaldumą Marijai“ patvirtino, t. Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, todėl Marija yra vienintelė ir būtina tarpininkė tarp Jėzaus ir žmonių. „Kristus taip mažai žinomas, nes aš nepažįstu. Dėl šios priežasties Tėvas išlieja savo rūstybę ant tautų, nes jie atstūmė jo Sūnų. Pasaulis buvo pašvęstas mano Nekaltajai Širdžiai, bet šis pašventinimas daugeliui tapo baisia ​​atsakomybe. Čia kalbama apie dvi tikslias istorines nuorodas: dieviškoji bausmė yra Antrasis pasaulinis karas, prasidėjęs, nes Fatimoje buvo grasinama, kad tai atsitiks, jei neatsivers žmonės. Pasaulio ir Bažnyčios pašventinimas Nekaltajai Marijos Širdžiai yra tai, ką Pijus XII veiksmingai įvykdė 1942 m. „Prašau pasaulio gyventi šiuo pašventimu. Neribotai pasitikėk mano Nekaltąja Širdimi! Patikėk manimi, aš galiu viską su savo Sūnumi!

Dievo Motina aiškiai pakartoja, kad kelias, kuriuo reikia eiti, yra Kryžiaus kelias, siekiant šlovės Švenčiausiajai Trejybei. Lygiai taip pat, kaip mes turime nusirengti nuo savanaudiškumo, taip pat turime atkreipti dėmesį į tai, kad viską, ką Marija daro, kaip jau Apreiškime, daro pagal visiško pasirengimo tarnauti Dievo planams dvasią vien ir tik: „Štai aš, aš esu Dievo tarnaitė. Džentelmenas". Dievo Motina tęsia: „Jei jūs visiškai atsidėsite mano žinioje, aš pasirūpinsiu visa kita, užkrausiu savo mylimiems vaikams kryžius, sunkius, gilius kaip jūra, nes myliu juos savo padegtame Sūnuje. Maldauju: būk pasiruošęs nešti kryžių, kad greitai ateitų ramybė. Pasirinkite mano ženklą, kad netrukus būtų pagerbtas Triasmenis Dievas. Reikalauju, kad vyrai kuo greičiau išpildytų mano norus, nes tokia yra Dangiškojo Tėvo valia ir kad to reikia šiandien ir visada dėl didesnės Jo šlovės ir garbės. Tėvas skelbia baisią bausmę tiems, kurie nenori paklusti Jo valiai“. Čia: „Būkite pasiruošę kryžiui“. Jei vienintelis gyvenimo tikslas yra šlovinti Dievą ir tik Jam ir įgyti amžinąjį išganymą, kad siela galėtų ir toliau teikti Jam šlovę amžinai, kas dar rūpi žmogui? Kam tada dejuoti dėl kiekvienos dienos išbandymų ir vargų? Ar tai ne kryžiai, kuriais pati Marija mus apkrauna iš meilės? Ir ar negrįžta į protą ir širdį Jėzaus žodžiai: „Kas nori eiti paskui mane, turi išsižadėti savęs, kasdien imti savo kryžių ir sekti paskui mane“? Kiekvieną dieną. Čia yra tobulo Marijos prisitaikymo prie Jėzaus paslaptis: kiekvieną dieną padaryti proga priimti ir aukoti Viešpaties mums duodamus kryžius, žinant, kad jie yra būtini mūsų (ir kitų) išganymo įrankiai. Viską per tave, brangioji Madona, dėl meilės tau, brangus Jėzau!

Tada Dievo Motina pakvietė Barbarą melstis sakydama: „Mano vaikai turi daugiau šlovinti, šlovinti ir dėkoti Amžinajam. Jis sukūrė juos tik tam, savo šlovei“. Kiekvieno rožinio pabaigoje turi būti kartojami šie kreipimaisi: „Tu didysis, tu ištikimasis visų malonių Tarpininke!“. Reikia daug melstis už nusidėjėlius. Tam būtina, kad mano žinioje atsiduotų daug sielų, kad galėčiau duoti joms užduotį melstis. Yra daug sielų, kurios tik laukia mano vaikų maldų“. Vos tik Madona baigė kalbėti, išnaikinta angelų grupė iš karto apsupo ją ilgais baltais chalatais, klūpančius ant žemės ir giliai nusilenkusius. Tada angelai skaito Himną Švenčiausiajai Trejybei, kurią kartoja Barbora, o šalia esantis parapijos klebonas sugeba ją užrašyti trumpai, sugrąžindamas versiją, kad galų gale galėsime kartu melstis, mieli draugai. Tada Barbara meldžiasi Rožančių, iš kurių Madona deklamuoja tik „Tėve mūsų“ ir „Būk šlovė“. Kai angelų būrys pradeda melstis, triguba karūna, kurią Marija, „tris kartus žavinga“, nešioja ant galvos, švyti ir nušviečia dangų. Pati Barbara pasakoja: „Kai suteikė palaiminimą, ji išskėtė rankas kaip kunigas prieš pašventinimą, o tada mačiau tik iš jos rankų išeinančius spindulius, kurie perėjo per tas figūras ir per mus. Iš viršaus į rankas atėjo spinduliai. Dėl to figūros ir mes visi tapome šviesūs. Lygiai taip pat spinduliai išėjo iš jo kūno, prasiskverbdami pro viską aplinkui. Ji tapo visiškai skaidri ir tarsi panirusi į neapsakomą spindesį. Ji buvo tokia graži, tyra ir šviesi, kad nerandu tinkamų žodžių jai apibūdinti. Buvau kaip apakęs. Buvau pamiršusi viską aplinkui. Aš nežinojau tik vieno dalyko: kad Ji buvo Gelbėtojo Motina. Staiga man nuo blizgesio pradėjo skaudėti akis. Nukreipiau žvilgsnį, ir tą akimirką ji dingo su visu tuo ryškumu ir grožiu.