Vizionierė Jelena iš Medjugorje: Dievo Motina moko mus gyventi santuokinį gyvenimą

Jelena Vasilj: Maria, mūsų vedybinio gyvenimo modelis

Marijos vestuvės nesudarė tiek daug puslapių, kiek parašyta apie jos motinystę, tačiau Marijos vestuvės yra raktas į skaitymo ne tik išganymo, bet ir kiekvieno pašaukimo istoriją, kaip jos pamatą. Tai plano, kurį visada turėjo Dievas, įgyvendinimas – Tas, kuris, būdamas bendrystė savyje, prisistato žmonijai kaip jaunikis ir ruošia sau savo nuotaką: naująją Jeruzalę.

Marija gali būti šio joje įsikūnijusio plano dalimi tik tuo metu, kai, kaip Juozapo nuotaka, o dabar – Šventosios Dvasios nuotaka, ji gyvena Nazarete. Savo vestuviškumu ir vaisingumu, pasireiškiančiu Žodžio įsikūnijimu, ji yra pavyzdys visiems, susijungusiems santuokoje ar pasišventusiems visiškos vienybės su Dievu tikslui, todėl norint suprasti, kas vyksta mumyse, dera susimąstyti. kas joje įvyko, „visiškai pilnoje Šventosios Dvasios“.

Būtent tai mums yra santuoka: nuolatinis Malonės išliejimas, vaisius to, kas įvyko per santuokos sakramentą; tai yra ta kibirkštis, kuria buvo įžiebta Šventosios Dvasios meilės ugnis, persmelkianti mūsų žmones. Iš esmės tai tikras pasišventimas, tikras priklausymas, nuolatinis virsmas nuolatine malda. Kai Dievas sujungia mus santuokoje, Jo malonė pašventina mūsų sielą, bet ir kūną, kuris dabar, susijungęs santuokos sąjungoje, taip pat tampa šventumo priemone, todėl mes taip pat esame giliai susiję su jo kūrybiniu veiksmu, kaip buvo Marija. Jaučiame, kad tai, kas vyksta mumyse, yra šventa ir yra didelė dovana, įkūnijanti Dievo panašumą. Tai jo ikona, bet ir mūsų, ji turi ne tik jo ženklą, bet ir mūsų, nes išreiškia orumą, kurį Dievas dovanoja žmogui. jis yra dalyvis kuriant žmogų, kuris išliks amžinai. Ir mes jaučiamės jam tarnaujantys ne tik savo veiksmais, bet ir savo esybe, nes meilė, kuria jis į mus investuoja, yra mūsų sąjungos audinys. Taip suvokdami supratome, kad Marijos sužadėtuvė yra jos vaisingumas, tai jos Kristus. Todėl mes atsivėrėme gyvenimui, atsivėrėme jo Kristui, kuris ateina pas mus vaiko pavidalu, kuris jau gyvena manyje ir gims birželio mėnesį. Tai gyvenimas, kuris nei sustoja, nei yra uždarytas tik gimdymo veiksme; tai gyvenimas, kuris yra nuolatinis kito, kaip Dievo dovanos, patvirtinimas, o kad jis sklistų, suprantame, kad turime likti po Marijos apsiaustu, jos namuose, jos Nazarete. Taigi mes, kaip ir jūs, Jėzų statome į savo gyvenimo centrą, kad galėtume būti jo namuose. Pirmiausia su Rožinio malda, o paskui su Šventojo Rašto skaitymu; kai televizorius išjungtas ir vienas kitu labai domisi.

Tiesą sakant, didžiausia rizika poroje yra būtent nepastebėti Kristaus kitame, tai yra nematyti „nuogo, kurį reikia apsirengti“, „alkano, kuriam reikia valgyti“, „pavargusio, sėdinčio prie stalo“. gerai duoti atsigerti vandens“. Kitam manęs reikia, mes esame viena; Marija tikrai neišvengė globos Jėzumi, per jos šventas rankas kiekvienas mūsų gestas įgauna antgamtinį lygmenį, todėl net ir mažuose dalykuose bei nuolankioje tarnystėje suvokiame, kad užsitarnaujame rojų.

Tačiau Marija nelieka tik mūsų vedybinio gyvenimo pavyzdžiu, bet individualiai ir kartu gyvename sąjungą su ja, pirmiausia Eucharistijoje, nes Kūnas, kurį gauname, yra ir jos. Jėzaus žmogiškumas, kilęs iš jo, yra mūsų išganymo įrankis, todėl su juo susijungusi mūsų žmonija yra nauja žmonija, kurios Ieva nepažino, bet kurią mes gyvename per krikštą ir dabar, per santuokos sakramentą. Jei ne šis naujas ryšys, visa žmogiškoji meilė būtų pasmerkta žlugti, Marija užtaria mus ir tarpininkauja mūsų santuokos malonėms. Patikime save jai, šeimų Karalienei, kad mumyse ir mūsų šeimoje įvyktų tai, kas joje prasidėjo. Marija, šeimų Karaliene, melski už mus.