Šv. Irenėjaus vyskupo „Dievo draugystė“

Mūsų Viešpats, Dievo žodis, pirmiausia vedė žmones tarnauti Dievui, tada padarė juos savo draugais kaip tarnus, kaip jis pats sakė savo mokiniams: «Aš nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nebežino, ką daro jo šeimininkas; bet aš tave vadinau draugais, nes visa, ką girdėjau iš Tėvo, aš tau paskelbiau “(Jn 15, 15). Dievo draugystė suteikia nemirtingumą tiems, kurie tuo tinkamai disponuoja.
Iš pradžių Dievas formavo Adomą ne todėl, kad jam reikėjo žmogaus, o tam, kad turėtų ką nors, kam galėtų suteikti jo naudą. Iš tiesų Žodis pašlovino Tėvą, visada likdamas jame ne tik prieš Adomą, bet ir prieš kiekvieną kūriniją. Jis pats tai pareiškė: „Tėve, šlovink mane prieš tave su ta šlove, kurią turėjau su tavimi, kol pasaulis buvo“ (Jn 17, 5).
Jis liepė mums sekti paskui jį ne todėl, kad jam reikėjo mūsų tarnystės, bet tam, kad išgelbėtume save. Tiesą sakant, sekti Gelbėtoju dalyvauja išganyme, nes sekti šviesą reiškia būti apsuptam šviesos.
Kas yra šviesoje, tai tikrai nėra tas, kuris apšviestų šviesą ir priverstų ją spindėti, tačiau būtent šviesa jį apšviečia ir padaro ryškiu. Jis nieko neduoda šviesai, tačiau būtent iš to jis gauna pranašumo pranašumą ir visus kitus pranašumus.
Tai pasakytina ir apie tarnystę Dievui: ji nieko neatneša Dievui, ir, kita vertus, Dievui nereikia tarnauti žmonėms; bet tiems, kurie jam tarnauja ir seka, jis suteikia amžinąjį gyvenimą, nenugalimumą ir šlovę. Jis suteikia savo naudą tiems, kurie jam tarnauja, už tai, kad tarnauja jam, ir tiems, kurie jį seka už tai, kad seka jį, bet jis iš jų neturi naudos.
Dievas siekia, kad tarnyste žmonėms būtų suteikta galimybė tam, kuris yra geras ir gailestingas, išlieti savo privalumus tiems, kurie atkakliai tarnauja. Kol Dievui nieko nereikia, žmogui reikalinga bendrystė su Dievu.
Žmogaus šlovė yra atkaklus tarnavimas Dievui. Dėl šios priežasties Viešpats tarė savo mokiniams: „Tu ne mane pasirinkai, bet aš tave pasirinkau“ (Jn 15, 16), parodydamas, kad jie nebuvo tie, kurie šlovink jį sekdamas paskui Jį, bet kurie buvo pašlovinti dėl to, kad sekė Dievo Sūnumi. Ir dar kartą: „Aš noriu, kad tie, kuriuos man davei, būtų su manimi ten, kur esu, kad jie apmąstytų mano šlovę“ (Jn 17, 24).