Marija iš Medjugorjės: Dievo Motina savo pranešimuose mums tai pasakė ...

MB: Ponia Pavlovic, pradėkime nuo tragiškų šių mėnesių įvykių. Kur buvo, kai buvo sunaikinti du Niujorko bokštai?

Marija.: Aš ką tik grįžau iš Amerikos, kur buvau išvykusi į konferenciją. Kartu su manimi buvo žurnalistas iš Niujorko, katalikas, kuris man pasakė: šios katastrofos atsitinka, kad mus pažadina, priartina prie Dievo. Aš iš jo prajuokinau. Aš jam sakiau: tu esi per daug katastrofiškas, nematai tokio juodo.

MB: Ar nesijaudinate?

Marija.: Aš žinau, kad Dievo Motina visada teikia mums vilties. 26 m. Birželio 1981 d. Trečiajame apsireiškime jis verkė ir paprašė melstis už taiką. Jis man pasakė (tą dieną jis pasirodė tik Marijai, redaktoriaus pastaba), kad malda ir pasninku galima išvengti karo.

MB: Ar tuo metu nė vienas iš jūsų Jugoslavijoje negalvojo apie karą?

Marija: Bet ne! Koks karas? Praėjo metai nuo Tito mirties. Komunizmas buvo stiprus, situacija buvo kontroliuojama. Niekas negalėjo pagalvoti, kad Balkanuose vyks karas.

MB: Taigi jums tai buvo nesuprantama žinutė?

Marija: Nesuprantama. Tai supratau tik po dešimties metų. 25 m. Birželio 1991 d., Minint pirmojo apsireiškimo Medjugorjėje dešimtmetį (pirmasis įvyko 24 m. Birželio 1981 d., Bet 25 d. Yra pirmojo apsireiškimo visiems šešiems vizionieriams, red.) Diena, Kroatija ir Slovėnija paskelbė jų atsiskyrimas nuo Jugoslavijos federacijos. Kitą dieną, birželio 26 d., Praėjus lygiai dešimčiai metų po to, kai Dievo Motina verkė ir liepė melstis už taiką, Serbijos federalinė armija įsiveržė į Slovėniją.

MB: Ar prieš dešimt metų, kai kalbėjote apie galimą karą, jie manė, kad esate išprotėjęs?

Marija: Manau, kad niekas panašus į mus nėra regėtojas, dar nebuvo aplankęs tiek daug gydytojų, psichiatrų, teologų. Atlikome visus įmanomus ir įsivaizduojamus bandymus. Jie net apklausė mus pagal hipnozę.

MB: Ar tarp jus aplankiusių psichiatrų buvo ne katalikų?

Marija: Aišku. Visi ankstyvieji gydytojai buvo ne katalikai. Vienas iš jų buvo daktaras Dzuda, komunistas ir musulmonas, žinomas visoje Jugoslavijoje. Apsilankęs pas mus jis pasakė: „Šie vaikinai yra ramūs, protingi, normalūs. Pamišėliai yra tie, kurie juos čia atvežė “.

MB: Ar šie egzaminai buvo laikomi tik 1981 m., Ar jie tęsėsi?

Marija: Jie tęsėsi visą laiką, iki praėjusių metų.

MB: Kiek psichiatrų jus aplankė?

Marija: Aš nežinau ... (juokiasi redaktoriaus pastaba). Mes, vizionieriai, kartais juokaujame, kai žurnalistai atvyksta į Medjugorję ir klausia mūsų: ar jūs nesate psichiškai nesveiki? Mes atsakome: kai turite dokumentų, kurie skelbia jus tokiu protu, kokį turime mes, grįžkite čia ir aptarkime.

MB: Ar kas nors spėjo, kad apsireiškimai yra haliucinacijos?

Marija: Ne, tai neįmanoma. Haliucinacijos yra individualus, o ne kolektyvinis reiškinys. Ir mes esame šeši. Ačiū Dievui, mus pašaukė Dievo Motina
šešiese.

MB: Kaip jautėtės, kai pamatėte, kad katalikiški laikraščiai, tokie kaip Jėzus, jus užpuolė?

Marija: Man buvo šokas pamačius, kad žurnalistas sugebėjo parašyti tam tikrus dalykus, nebandydamas pažinti, pagilinti, susitikti su bet kuriuo iš mūsų. Vis dėlto aš Monzoje, jis neturėjo nuvažiuoti tūkstančio kilometrų.

MB: Bet jūs tikriausiai numatėte, kad ne visi gali jumis tikėti, tiesa?

Marija: Žinoma, normalu, kad visi gali laisvai tikėti ar ne. Bet iš katalikų žurnalisto, atsižvelgdamas į Bažnyčios protingumą, nebūčiau tikėjęsis tokio elgesio.

MB: Bažnyčia dar nepripažino apsireiškimų. Ar tai jūsų problema?

Marija: Ne, nes Bažnyčia visada taip elgėsi. Kol tęsiasi apsireiškimai, jis negali savęs tarti.

MB: Kiek trunka vienas jūsų kasdienis pasirodymas?

Marija: Penkios, šešios minutės. Ilgiausias apsireiškimas truko dvi valandas.

MB: Ar „La“ visada matote tą patį?
Marija: Visada tas pats. Kaip normalus žmogus, kalbantis su manimi, ir kurį mes taip pat galime paliesti.

MB: Daugelis prieštarauja: Medžugorjės tikintieji seka pranešimais, apie kuriuos pranešate daugiau nei apie Šventąjį Raštą.

Marija: Bet Dievo Motina savo žinutėse mums pasakė būtent taip: „Įrašykite Šventąjį Raštą į savo namus ir skaitykite juos kiekvieną dieną“. Jie taip pat mums sako, kad mes dieviname Dievo Motiną, o ne Dievą. Tai taip pat absurdas: Dievo Motina nedaro nieko kito, tik liepia Dievą iškelti į savo gyvenimą. Ir liepia likti Bažnyčioje, parapijose. Grįžę iš Medjugorjės netampa Medjugorje apaštalu: jie tampa parapijų stulpu.

MB: Taip pat prieštaraujama, kad jūsų nurodytos Dievo Motinos žinutės yra gana pasikartojančios: melskitės, greitai.

Marija: Akivaizdu, kad jis mus rado kieta galva. Akivaizdu, kad jis nori mus pažadinti, nes šiandien mes daug nesimeldžiame ir gyvenime mes ne Dievą, o kitus dalykus: karjerą, pinigus ...

MB: Nė vienas iš jūsų netapote kunigu ar vienuole. Penki iš jūsų susituokėte. Ar tai reiškia, kad šiandien svarbu turėti krikščioniškas šeimas?

Marija: Daugelį metų galvojau, kad tapsiu vienuole. Buvau pradėjęs lankyti vienuolyną, noras įstoti buvo labai didelis. Bet vyresnioji mama man pasakė: Marija, jei nori ateiti, esi laukiamas; bet jei vyskupas nusprendžia, kad nebegali kalbėti apie Medjugorję, privalai paklusti. Tuo metu pradėjau galvoti, kad galbūt mano pašaukimas buvo liudyti tai, ką mačiau ir girdėjau, ir kad galėčiau ieškoti kelio į šventumą net už vienuolyno ribų.

MB: Kas tau yra šventumas?

Marija: Gerai gyvenu savo kasdienybę. Tapimas geresne motina ir geresne nuotaka.

MB: Ponia Pavlovič, galima sakyti, kad jums nereikia tikėti: jūs žinote. Ar vis dar ko nors bijote?

Marija: Baimė visada yra. Bet aš galiu samprotauti. Aš sakau: ačiū Dievui, aš tikiu. Ir aš žinau, kad Dievo Motina mums visada padeda sunkiomis akimirkomis.

MB: Ar tai sunkus metas?

Marija: Aš nemanau. Matau, kad pasaulį kankina daugybė dalykų: karas, ligos, badas. Bet aš taip pat matau, kad Dievas mums teikia tiek daug nepaprastos pagalbos, kaip kasdieniai apsireiškimai man, Vickai ir Ivanui. Ir aš žinau, kad malda gali viską. Kai po pirmųjų apsireiškimų pasakėme, kad Dievo Motina pakvietė mus kasdien deklamuoti rožinį ir pasninkauti, mums atrodė, kad tai sakytume?, Senstelėjęs (juokiasi, red.): Net Italijoje rožinis buvo tradicija pralenkė pora kartų. Tačiau prasidėjus karui supratome, kodėl Dievo Motina liepė melstis už taiką. Ir mes, pavyzdžiui, matėme, kad Splite, kur arkivyskupas iškart priėmė Medjugorje žinią ir meldėsi už taiką, karas neatėjo.
Man tai stebuklas, - sakė arkivyskupas. Vienas sako: ką gali padaryti rožinis? nieko. Bet mes kiekvieną vakarą su vaikais sakome rožinį tiems vargšams, kurie miršta Afganistane, ir už mirusiuosius Niujorke ir Vašingtone. Ir aš tikiu maldos galia.

MB: Ar tai Medjugorje pranešimo esmė? Iš naujo atrasti maldos svarbą?

Marija: Taip, bet ne tik. Dievo Motina taip pat mums sako, kad karas yra mano širdyje, jei neturiu Dievo, nes tik Dieve galima rasti ramybę. Tai taip pat mums sako, kad karas yra ne tik ten, kur mėtomos bombos, bet ir, pavyzdžiui, griūvančiose šeimose. Jis mums liepia dalyvauti mišiose, išpažinti, pasirinkti dvasinį vadovą, pakeisti savo gyvenimą, mylėti artimą. Ir tai aiškiai parodo, kas yra nuodėmė, nes šiandieninis pasaulis prarado supratimą apie tai, kas yra gerai, o kas - blogai. Aš galvoju, pavyzdžiui, apie tai, kiek moterų nutraukia nesuvokimą, ką daro, nes šiandienos kultūra verčia jas tikėti, kad tai nėra blogai.

MB: Šiandien daugelis mano, kad yra ant pasaulinio karo ribos.

Marija: Aš sakau, kad Dievo Motina mums suteikia geresnio pasaulio galimybę. Pavyzdžiui, Mirjanai ji sakė nebijanti turėti tiek vaikų. Jis nesakė: neturėk vaikų, nes ateis karas. Jis mums pasakė, kad jei pradėsime gerėti kiekvienos dienos smulkmenose, visam pasauliui bus geriau.

MB: Daugelis bijo islamo. Ar tai tikrai agresyvi religija?

Marija: Aš gyvenau krašte, kuriame šimtmečius buvo valdoma osmanų valdžia. Ir net per pastaruosius dešimt metų mes, kroatai, patyrėme ne didžiausią serbų, o musulmonų sunaikinimą. Taip pat galiu galvoti, kad šios dienos įvykiai gali atverti akis tam tikroms islamo rizikoms. Bet aš nenoriu įpilti kuro į ugnį. Jie nėra skirti religijos karams. Dievo Motina mums sako, kad ji yra visų motina, be skirtumų. Ir kaip regėtojas sakau: mes neturime nieko bijoti, nes Dievas visada vadovauja istorijai. Taip pat šiandien.