Meditacija birželio 23 d. „O brangusis ir nuostabus pokylis“

O brangus ir nuostabus pokylis!
Vienintelis Dievo Gimęs sūnus, norėdamas, kad gautume jo dieviškumą, prisiėmė mūsų prigimtį ir tapo žmogumi, kad mus, kaip žmones, paverstų dievais.
Viską, ko jis paėmė, jis vertino už mūsų išganymą. Iš tiesų, jis pasiūlė savo kūną Dievui Tėvui kaip auką ant kryžiaus altoriaus, kad susitaikytume. Jis liejo kraują, kad būtų verta tai nusipirkti ir nusiplauti, kad išgelbėti iš žeminančios vergovės būtume apvalyti nuo visų nuodėmių.
Galiausiai, kad mumyse liktų nuolatinis priminimas apie tokią didelę naudą, jis paliko savo kūną kaip maistą, o kraują - kaip gėrimą savo tikintiesiems, priklausydamas duonos ir vyno rūšims.
O neįkainojama ir nuostabi šventė, suteikianti svečiams išganymą ir begalinį džiaugsmą! Kas gali būti brangiau? Mums neduodama veršelių ir ožkų mėsos, kaip senovės įstatyme, bet Kristus, tikras Dievas, mums duodamas kaip maistas.Kas gali būti didingesnis už šį sakramentą?
Iš tikrųjų nė vienas sakramentas nėra išganingesnis už tai: dėl savo dorybės nuodėmės panaikinamos, auga geras nusistatymas ir protas praturtinamas visomis dvasinėmis charizmomis. Bažnyčioje Eucharistija aukojama gyviesiems ir mirusiesiems, kad ji būtų naudinga visiems, nes ji buvo įsteigta visų išganymui.
Galiausiai niekas negali išreikšti šio sakramento saldumo. Juo pasinaudojant dvasinis saldumas ragaujamas pats jos šaltinis ir prisimenamas tos aukšto meilės atminimas, kurį Kristus parodė savo aistroje.
Jis įsteigė Eucharistiją per paskutinę vakarienę, kai, švęsdamas Velykas su savo mokiniais, jis ketino pereiti iš pasaulio Tėvui.
Eucharistija yra aistros, Senosios Sandoros figūrų išsipildymo, didžiausio iš visų Kristaus stebuklų, atminimo memorialas, pagirtinas dokumentas apie didžiulę jo meilę žmonėms.