Meditacija birželio 9 d. „Šventosios Dvasios misija“

Viešpats, suteikdamas mokiniams galią, kad žmonės gimtų Dieve, jiems tarė: „Eik, padaryk visų tautų mokinius, krikštydamas juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mt 28) : 19).
Tai yra Dvasia, kurią per pranašus Viešpats pažadėjo paskutiniais laikais išlieti savo tarnams vyrams ir moterims, kad jie gautų pranašystės dovaną. Todėl jis taip pat nusileido Dievo Sūnui, kuris tapo žmogaus sūnumi, įpratęs su juo gyventi žmonių rasėje, ilsėtis tarp žmonių ir gyventi Dievo kūriniuose, dirbdamas juose Tėvo valią ir atnaujindamas juos nuo seno žmogaus iki Kristaus naujumo.
Lukas pasakoja, kad ši Dvasia po Viešpaties žengimo į dangų atėjo mokiniams per Sekmines su valia ir galia supažindinti visas tautas su Naujojo Testamento gyvenimu ir apreiškimu. Jie tokiu būdu taps nuostabiu choru, kuris puikiai sutars giedoti šlovinimo himną Dievui, nes Šventoji Dvasia būtų panaikinusi atstumus, pašalinusi melodiją ir pavertusi žmonių susirinkimą pirmaisiais vaisiais, kuriuos reikia pasiūlyti Dieve.
Todėl Viešpats pažadėjo atsiųsti patį Paracletą, kad mus pamalonintų Dievas. Nes kaip miltai nesusilieja į vieną tešlos masę, taip ir netampa viena duona be vandens, taip net ir mes, nesusijusios minios, negalime tapti vienintelė Bažnyčia Kristuje Jėzuje be „vandens“, nusileidžiančio iš dangaus. Kaip sausra žemė, jei negauna vandens, negali duoti vaisių, taip ir paprasta bei plika sausa mediena, mes niekada nebūtume davę gyvenimo vaisiaus be „lietaus“, laisvai siunčiamo iš viršaus.
Krikšto prausimasis Šventosios Dvasios veikimu suvienijo mus visus sieloje ir kūne toje vienybėje, kuri saugo nuo mirties.
Dievo Dvasia nusileido ant Viešpaties kaip išminties ir sumanumo dvasia, patarimo ir tvirtumo dvasia, pažinimo ir pamaldumo dvasia, Dievo baimės dvasia (plg. Iz 11, 2).
Tada Viešpats savo ruožtu atidavė šią dvasią Bažnyčiai, išsiųsdamas Paracletą iš dangaus į visą žemę, iš kurios, kaip jis pats sakė, velnias buvo išmestas kaip krintantis perkūnas (plg. Lk 10, 18). Todėl mums reikalinga Dievo rasa, nes mes neturime degti ir tapti bevaisiai, o kur randame kaltintoją, mes taip pat galime turėti advokatą.
Viešpats Šventajai Dvasiai patiki tą žmogų, kuris pateko į vagis, tai yra mus. Jis jaučia mūsų gailestį ir apgaubia mūsų žaizdas, o du denarus suteikia su karaliaus atvaizdu. Taigi, sužavėdamas savo dvasia, Šventosios Dvasios darbu, Tėvo ir Sūnaus atvaizdą ir užrašą, jis paveda mums patikėtus talentus duoti vaisių mumyse, kad paskui juos grąžintume padauginusiam Viešpačiui.