Dienos meditacija: Dievas apreiškė savo meilę per Sūnų

Tiesą sakant, nė vienas žmogus nėra matęs Dievo ir jo nepažinojęs, tačiau jis apsireiškė. Ir jis apsireiškė tikėjime, į kurį tik jam leidžiama matyti Dievą. Iš tikrųjų Dievas, Viešpats ir visatos Kūrėjas, tas, kuris viską pagimdė ir sutvarkė pagal tvarką, ne tik myli žmones, bet ir yra net ilgesys. Ir jis visada buvo toks, jis vis dar yra ir bus: mylintis, geras, tolerantiškas, ištikimas; jis vienas yra tikrai geras. Ir, savo širdyje sugalvojęs didelį ir neįveikiamą planą, jis perduoda jį tik savo Sūnui.
Todėl visą laiką, kai jis paslaptingai saugojo savo išmintingą planą, atrodė, kad jis mus apleidžia ir apie mus negalvoja; tačiau per savo mylimąjį Sūnų jis atskleidė ir paviešino tai, kas buvo parengta nuo pat pradžių, jis pasiūlė mums visiems kartu: mėgautis jo teikiamomis privilegijomis ir apmąstyti bei suprasti jas. Kas iš mūsų būtų tikėjęsis visų šių palankumų?
Viską suderinęs su Sūnumi, jis leido mums iki minėto laiko likti netvarkingų instinktų malonėje ir, mūsų valiai, pasitraukti iš teisingo kelio malonumų ir godumo. Be abejo, jis nesidžiaugė mūsų nuodėmėmis, bet jis jas ištvėrė; jis net negalėjo patvirtinti to kaltės laiko, tačiau paruošė dabartinę teisingumo erą, kad, pripažindami mus tuo metu akivaizdžiai nevertą gyvenimo dėl savo darbų, mes būtume jo verti dėl jo gailestingumo ir todėl, kad parodžius negalėdami patekti į karalystę savo jėgomis, mes tapome pajėgiais dėl jos galios.
Kai tada mūsų neteisybė pasiekė aukščiausią tašką ir dabar buvo aišku, kad bausmė ir mirtis virš jos buvo kaip gailestingumas, ir atėjo laikas, kurį nustatė Dievas, kad apreikštų savo meilę ir jo galią (arba didžiulį gerumą ir meilę). Dieve!), Jis nei mūsų nekęsdavo, nei atmesdavo, nei keršydavo. Iš tiesų jis mus kantriai ištvėrė. Pasigailėdamas jis paėmė mūsų nuodėmes. Jis spontaniškai atidavė savo Sūnų kaip mūsų išpirkos kainą: šventasis už nedorus, nekaltas už nedorėlius, teisingas už nedorėlius, negrįžtamas už sugadintus, nemirtingas už mirtingąjį. Kas galėjo kaltinti mūsų klaidas, jei ne jo teisingumas? Kaip mes galime suklaidinti ir nedorėliai vėl atrasti teisingumą, jei ne vieninteliame Dievo Sūnuje?
Arba mieli mainai, arba nenusakomas kūrimas, arba nenuspėjama naudos gausa: daugelio neteisybė buvo atleista vienam teisingam, o teisingumas vienintelis atėmė daugelio skriaudą!

Iš „Laiškas Diognèto“