Šiandieninė meditacija: Meilės stiprybė yra mumyse

Dievo meilė nėra iš išorės žmogui primetamas poelgis, bet spontaniškai kyla iš širdies, kaip ir kitos mūsų prigimtį atitinkančios gėrybės. Iš kitų neišmokome džiaugtis šviesa, trokšti gyvenimo, juo labiau mylėti savo tėvus ar auklėtojus. Taigi, iš tiesų daug daugiau, Dievo meilė kyla ne iš išorinės drausmės, o randama pačioje natūralioje žmogaus sandaroje, kaip pačios gamtos gemalas ir jėga. Žmogaus dvasia savyje turi ir sugebėjimą mylėti.
Mokymas suvokia šią stiprybę, padeda ją kruopščiai ugdyti, maitinti užsidegimu ir su Dievo pagalba pasiekti maksimalų tobulumą. Jūs bandėte eiti šiuo keliu. Tai pripažindami, norime prisidėti prie Dievo malonės ir jūsų maldomis, kad ši dieviškosios meilės kibirkštis būtų vis gyvesnė, paslėpta jumyse Šventosios Dvasios galia.
Visų pirma, sakykime, kad anksčiau gavome stiprybės ir sugebėjimo laikytis visų dieviškųjų įsakymų, todėl jų nenorime vykdyti nenoriai, tarsi iš mūsų reikalaujama kažko aukštesnio už mūsų jėgą, taip pat neprivalome grąžinti daugiau nei kiek mums buvo duota. Taigi, teisingai pasinaudodami šiais dalykais, gyvename gyvenimą, kuriame gausu visokių dorybių, o netinkamai juos panaudodami, patenkame į ydą.
Tiesą sakant, kaltės apibrėžimas yra toks: blogas ir svetimas vartojimas pagal fakultetų Viešpaties nurodymus, kuriuos jis davė mums daryti gera. Priešingai, dorybės, kurios Dievas nori iš mūsų, apibrėžimas yra tas pats: teisingai naudoti tuos pačius sugebėjimus, kurie kyla iš geros sąžinės, vadovaujantis Viešpaties mandatu.
Tinkamo naudojimo taisyklė galioja ir meilės dovanai. Savo prigimtinėje sandaroje mes turime šią jėgą mylėti, net jei negalime to parodyti išoriniais argumentais, tačiau kiekvienas iš mūsų galime tai patirti pats ir savyje. Mes natūraliu instinktu trokštame visko, kas gera ir gražu, nors ne visi atrodo geri ir gražūs, kad būtų tie patys dalykai. Mes taip pat jaučiame savyje, net jei nesąmoningos formos, ypatingą prieinamumą tiems, kurie yra artimi mums giminystės ryšiais ar kartu gyvenant, ir spontaniškai su nuoširdžiu prisirišimu priimame tuos, kurie mums daro gera.
Dabar kas labiau žavisi nei dieviškasis grožis? Kokia mintis yra malonesnė ir mielesnė už Dievo didybę? Koks sielos troškimas yra toks įnirtingas ir stiprus, kaip Dievo užlietas sieloje, apvalytoje nuo visos nuodėmės, ir kuri nuoširdžiai sako: „Aš sužeista meilės? (plg. Ct 2, 5). Neišsakomi ir neapsakomi yra dieviškojo grožio spindesiai.