Meditacija šiandien: mus atpirkęs įsikūnijimas

Dievas ir visi Dievo darbai yra žmogaus šlovė; ir žmogus yra vieta, kur sukaupta visa Dievo išmintis ir jėga. Kaip gydytojas įrodo savo įgūdžius sergantiesiems, taip ir Dievas pasireiškia žmonėse. Todėl Paulius patvirtina: „Dievas viską uždarė netikėjimo tamsoje, norėdamas visiems pasigailėti“ (plg. Rom 11, 32). Čia kalbama ne apie dvasines galias, o apie žmogų, kuris stovėjo prieš Dievą nepaklusnumo būsenoje ir prarado nemirtingumą. Bet vėliau jis gavo Dievo gailestingumą per savo Sūnaus nuopelnus ir tarpininką. Taigi jis turėjo įvaikinto sūnaus orumą.
Jei žmogus be veltui gaus pasididžiavimą autentiška šlove, kuri kyla iš to, kas buvo sukurta, ir iš to, kuris ją sukūrė, tai yra iš Dievo, visagalio, visų esamų daiktų architekto ir jei jis išliks meilėje pagarbiai paduodamas ir nuolat dėkodamas, jis gaus dar didesnę šlovę ir vis labiau progresuos tokiu būdu, kol taps panašus į tą, kuris mirė norėdamas jį išgelbėti.
Iš tikrųjų pats Dievo Sūnus nužengė „į kūną, panašų į nuodėmės kūną“ (Rom 8, 3), kad pasmerktų nuodėmę ir, pasmerkęs ją, visiškai pašalintų ją iš žmonių giminės. Jis pašaukė žmogų į save panašų, padarė jį Dievo mėgdžiotoju, nukreipė jį į Tėvo nurodytą kelią, kad jis galėtų pamatyti Dievą, ir dovanojo jam Tėvą.
Dievo žodis pastatė savo būstą tarp žmonių ir tapo Žmogaus Sūnumi, kad įpratintų žmogų suprasti Dievą ir pripratintų Dievą, kad jis gyventų žmoguje pagal Tėvo valią. Dėl šios priežasties Dievas pats mus išgelbėjimo „ženklu“ davė tą, kuris gimė iš Mergelės ir yra Emanuelis: kadangi pats Viešpats išgelbėjo tuos, kurie patys savaime neturi galimybės išgelbėti.
Štai kodėl Paulius, nurodydamas radikalų žmogaus silpnumą, sako: „Aš žinau, kad gėris negyvena manyje, tai yra mano kūne“ (Rom 7, 18), nes mūsų išgelbėjimo gėris kyla ne iš mūsų, bet iš Dievo Ir vėl Paulius sušunka: «Man gaila! Kas išlaisvins mane iš šio mirčiai pasmerkto kūno? " (Rom 7:24). Tada jis pristato išvaduotoją: neatlygintina mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė (plg. Rom 7, 25).
Pats Izaijas tai išpranašavo: Stiprinkitės, suglebę rankos ir suglebę keliai, drąsos, prarastos širdies, guodžiamės, nebijokite; Štai mūsų Dievas, jis teisingai dirba, duos atlygį. Jis pats ateis ir bus mūsų išganymas (plg. Iz 35, 4).
Tai rodo, kad ne iš mūsų, bet iš Dievo, kuris mums padeda, mes turime išganymą.

šventojo Irenėjaus, vyskupo