Medžugorjė: nuo nusidėjėlio iki Dievo tarno

Iš nusidėjėlio į Dievo tarną

2004 m. lapkričio pradžioje keliavau į Jungtines Valstijas surengti keletą maldos susirinkimų ir konferencijų. Ten taip pat turėjau galimybę išgirsti Medjugorjės dėka atsivertusių žmonių liudijimus tiek per vizitą, tiek per knygas. Man tai buvo dar vienas įrodymas, kad Dievas šiandien giliai veikia. Manau, kad svarbu, kad visi tai būtų supažindinti, kad jie įgytų drąsos ir sustiprintų savo tikėjimą. Žemiau galite perskaityti jauno kunigo liudijimą apie jo nepaprastą atsivertimą.

Pateris Petras Ljubičičius

„Mano vardas Donaldas Calloway'us ir aš gimiau Vakarų Virdžinijoje. Tuo metu mano tėvai gyveno visiškoje nežinioje. Kadangi krikščionių tikėjimas jų nesidomėjo, man net neleido krikštytis. Po trumpo laiko mano tėvai išsiskyrė. Nieko nesužinojau nei apie moralines vertybes, nei apie skirtumą tarp gėrio ir blogio. Aš neturėjau principų. Antrasis vyras, už kurį vedė mama, taip pat nebuvo krikščionis, o tik mamos išnaudotojas. Jis gėrė ir ėjo paskui moteris. Ji buvo ta, kuri turėjo išlaikyti šeimą, todėl įstojo į karinį jūrų laivyną. Ši aplinkybė lėmė, kad turėjau laikinai palikti mane vieną su šiuo vyru. Ji buvo perkelta, o mūsų šeima turėjo persikelti. Mano mama ir patėvis visą laiką kovojo ir galiausiai išsiskyrė.

Mano mama dabar susitikinėjo su vyru, kuris, kaip ir ji, buvo kariniame jūrų laivyne. Man tai nepatiko. Jis skyrėsi nuo kitų savo vyrų. Jis taip pat skyrėsi nuo visų mano giminaičių vyriškos lyties. Kai atėjo pas mus, jis atėjo su uniforma ir atrodė labai išpuoselėtas. Jis man atnešė ir dovanų. Bet aš juos atmečiau ir maniau, kad mama daro klaidą. Tačiau ji jį mylėjo ir jiedu buvo susituokę. Taigi mano gyvenime atsirado kažkas naujo. Šis žmogus buvo krikščionis ir priklausė vyskupų bažnyčiai. Šis faktas man buvo abejingas ir tuo nesidomėjau. Jis mane įvaikino, o jo tėvai manė, kad dabar galiu būti pakrikštytas. Dėl šios priežasties gavau Krikštą. Kai man buvo dešimt metų, man gimė pusbrolis, kuris taip pat buvo pakrikštytas. Tačiau man Krikštas nieko nereiškė. Šiandien aš labai myliu šį vyrą kaip tėvą ir taip jį vadinu.

Kadangi mano tėvai buvo perkelti, turėjome nuolat kraustytis, įskaitant persikėlimą į Pietų Kaliforniją ir Japoniją. Aš neturėjau Dievo jausmo, vis labiau gyvenau nuodėmingą gyvenimą ir turėjau omenyje tik pramogas. Melavau, gėriau alkoholį, linksminausi su merginomis ir tapau priklausoma nuo narkotikų (heroino ir LSD).

Japonijoje pradėjau vogti. Mano mama dėl manęs nepaprastai kentėjo ir mirė nuo skausmo, bet man tai nerūpėjo. Moteris, kurią patikėjo mano mama, patarė jai visus šiuos dalykus aptarti su katalikų kunigu karinėje bazėje. Tai buvo jo atsivertimo raktas. Tai buvo nepaprastas atsivertimas ir Dievas tikrai įžengė į jos gyvenimą.

Dėl mano ištvirkusio gyvenimo su mama turėjome grįžti į Jungtines Valstijas, bet kadangi aš ėmiau klajoti, ji buvo priversta palikti Japoniją viena. Kai pagaliau mane pagavo, buvau išvarytas iš šalies. Buvau kupina neapykantos ir norėjau grįžti į savo senąjį gyvenimą Amerikoje. Kartu su tėvu išvykau į Pensilvaniją. Mama su ašaromis mus pasitiko oro uoste. Jis pasakė: „O, Doni! Aš tave myliu. Labai džiaugiuosi tave matydamas ir siaubingai bijojau dėl tavęs! Atstūmiau ją ir rėkdama bariau. Mano mama net patyrė lūžių, bet aš buvau akla bet kokiai meilei.

Teko vykti į reabilitacijos centrą.

Čia jie man bandė ką nors pasakyti apie religiją, bet aš pabėgau. Aš vėl nieko nesužinojau apie religiją. Tuo tarpu mano tėvai galutinai atsivertė į katalikų tikėjimą. Man nerūpėjo ir tęsiau savo seną gyvenimą, bet viduje buvau tuščia. Namo grįžau tik tada, kai man taip norėjosi. Buvau korumpuotas. Vieną dieną švarko kišenėje radau medalį su arkangelu Gabrieliumi, kurį mama slapta įmetė į jį. Tada pagalvojau: „Kaip nenaudinga!“. Mano gyvenimas turėjo būti laisvos meilės gyvenimas, o aš gyvenau mirtį.

Būdama šešiolikos išėjau iš namų ir bandžiau išsilaikyti atsitiktiniais darbais, bet kadangi nenorėjau dirbti, pasinaudojau ir šia galimybe. Galiausiai grįžau pas mamą, kuri bandė su manimi kalbėti apie katalikų tikėjimą, bet, žinoma, nenorėjau nieko apie tai žinoti. Vis daugiau baimės įsiveržė į mano gyvenimą. Taip pat bijojau, kad mane sulaikys policija. Vieną naktį sėdėjau savo kambaryje ir supratau, kad gyvenimas man reiškia mirtį.

Nuėjau į tėvų knygyną pažiūrėti knygų iliustracijų. Aptikau knygą pavadinimu „Taikos karalienė lankosi Medjugorjėje“. Kas tai buvo? Pažiūrėjau į iliustracijas ir pamačiau šešis vaikus sudėjusias rankas. Likau sužavėta ir pradėjau skaityti.

„Šeši regėtojai, kai mato Šventąją Mergelę Mariją“. Kas buvo? Dar nebuvau apie ją girdėjęs.Iš pradžių nesupratau perskaitytų žodžių. Ką reiškė Eucharistija, Šventoji Komunija, Altoriaus ir Rožinio Švenčiausiasis Sakramentas? Skaitau toliau. Ar Marija turėtų būti mano mama? Galbūt tėvai pamiršo man ką nors pasakyti? Marija kalbėjo apie Jėzų, ji sakė, kad Jis yra tikrovė, kad Jis yra Dievas ir kad Jis mirė ant kryžiaus už visus žmones, kad juos išgelbėtų. Jis kalbėjo apie bažnyčią, ir kai jis apie ją kalbėjo, aš nenustojau stebėtis. Supratau, kad tai tiesa ir kad iki tol aš niekada negirdėjau tiesos! Jis kalbėjo man apie Tą, kuris gali mane pakeisti, apie Jėzų! Aš mylėjau šią mamą. Visą naktį skaičiau knygą, o kitą rytą mano gyvenimas niekada nebuvo toks, koks buvo. Anksti ryte pasakiau mamai, kad man reikia pasikalbėti su katalikų kunigu. Ji nedelsdama paskambino kunigui. Kunigas man pažadėjo, kad po šv.Mišių galėsiu su juo pasikalbėti. Kol kunigas per pašventinimą tarė žodžius: „Tai yra mano kūnas, paaukotas už tave!“, aš tvirtai tikėjau šių žodžių tikrumu. Tikėjau tikru Jėzaus buvimu ir buvau nepaprastai laiminga. Mano atsivertimas toliau vystėsi. Įstojau į bendruomenę ir studijavau teologiją. Galiausiai 2003 metais buvau įšventintas į kunigus. Mano bendruomenėje yra dar devyni kandidatai į kunigus, kurie atsivertė ir atrado savo pašaukimą per Medjugorję“.

Jėzus, mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas, išvedė šį jaunuolį iš pragaro ir nuostabiu būdu išgelbėjo. Dabar jis keliauja iš vienos vietos į kitą ir pamokslauja. Jis nori, kad visi žmonės žinotų, jog Jėzus gali padaryti didelį nusidėjėlį Dievo tarnu.

Su Dievu viskas įmanoma! Leiskime Dievui, Šventosios Mergelės Marijos užtarimu, ir mus vesti pas Jį! Ir tikimės, kad ir mes galėsime tai paliudyti.

Šaltinis: Medjugorjė – Kvietimas maldai