Medjugorjė: Pakilimas į Krizevacą, Evangelijos puslapį

Pakilimas į Krizevacą: puslapis iš Evangelijos

Dar buvau seminaristas, kai pirmą kartą išgirdau apie Medjugorję. Šiandien, būdamas kunigu ir baigdamas studijas Romoje, turėjau malonę palydėti maldininkų grupę. Asmeniškai mane pribloškė įkarštis, su kuriuo tūkstančiai žmonių, esančių toje palaimintoje žemėje, meldėsi ir šventė sakramentus, ypač Eucharistiją ir susitaikymą. Palieku sprendimą dėl apsireiškimų autentiškumo tiems, kurie yra kompetentingi šiuo klausimu; tačiau visada saugosiu Via Crucis atminimą akmenuotame take, vedančiame į Krizevaco viršūnę. Sunkus ir ilgas kopimas, bet kartu ir labai gražus, kur galėjau patirti įvairių scenų, kurios, kaip evangelijos puslapis, davė idėjų meditacijai.

1. Vienas po kito. Daugelis pakeliui.
Faktas – vakarą prieš mūsų Via Crucis vienuolė patarė mums išvykti prieš aušrą. Mes paklusome. Labai nustebau, kai pamačiau, kad prieš mus buvo daug maldininkų grupių, o kai kurios jau pakeliui žemyn. Todėl turėjome laukti, kol žmonės eis iš vienos stoties į kitą, kol mes taip pat pajudėjome Kryžiaus link.

Apmąstymas - Mes žinome, kad gimimas ir mirtis yra natūralaus gyvenimo įvykiai. Krikščioniškame gyvenime, kai priimame krikštą, susituokiame ar pasišventiname, visada žinome, kas yra pirmesnis už mus, o kas seka paskui mus. Mes nesame nei pirmi, nei paskutiniai. Todėl turime gerbti vyresniuosius tikėjime ir tuos, kurie ateina po mūsų. Bažnyčioje niekas negali laikyti savęs vienu. Viešpats sveikina bet kuriuo metu; kiekvienas įsipareigoja atsakyti jam priklausančiu momentu.

Malda – O Marija, Izraelio dukra ir Bažnyčios motina, išmokyk mus gyventi savo tikėjimo šiandiena, žinant, kaip įsisavinti Bažnyčios istoriją ir ruošiantis ateičiai.

2. Vienybė įvairovėje. Ramybės visiems.
Faktas – mane sužavėjo piligrimų ir grupių, keliaujančių aukštyn ir žemyn, įvairovė! Buvome skirtingi – kalba, rase, amžiumi, socialine kilme, kultūra, intelektualiniu formavimu... Bet buvome vienodai vieningi, labai vieningi. Mes visi meldėmės tuo pačiu keliu ir žygiavome vieno tikslo – Krizevaco – link. Visi, tiek pavieniai, tiek grupės, rūpinosi kitų buvimu. Nuostabu! O žygis visada išliko harmoningas. Apmąstymas – koks kitoks būtų pasaulio veidas, jei kiekvienas žmogus labiau suvoktų savo priklausymą vienai didelei šeimai – Dievo tautai! Turėtume daugiau ramybės ir harmonijos, jei vienas kitą mylėtume tokį, koks jis yra, su savo ypatumais, dydžiais ir ribomis! Niekam nepatinka neramus gyvenimas. Mano gyvenimas yra gražus tik tada, kai mano kaimyno valia yra tokia pat gera.

Malda – o Marija, mūsų giminės dukra ir Dievo išrinktoji, išmokyk mus mylėti save kaip tos pačios šeimos brolius ir seseris ir siekti gero kitiems.

3. Grupė praturtėja. Solidarumas ir dalijimasis.
Faktas – į viršų reikėjo lipti žingsnis po žingsnio, prieš kiekvieną stotį praleisdamas kelias minutes klausydamas, medituodamas ir melsdamasis. Visi grupės nariai, perskaitę, galėjo laisvai išreikšti apmąstymą, ketinimą ar maldą. Taip Via Crucis ženklų apmąstymas, Dievo žodžio ir Mergelės Marijos pranešimų klausymas tapo turtingesnis, gražesnis ir paskatino gilesnę maldą. Niekas nesijautė izoliuotas. Netrūko intervencijų, kurios sugrąžino mintis į kiekvieno tapatybę. Minutės, praleistos prie stočių, tapo proga pasidalinti savo gyvenimu ir skirtingais požiūriais; abipusio užtarimo akimirkos. Visi atsigręžė į Tą, kuris atėjo pasidalyti mūsų būkle, kad mus išgelbėtų.

Apmąstymas – Tiesa, kad tikėjimas yra asmeninis prisirišimas, bet jis išpažįstamas, daugėja ir duoda vaisių bendruomenėje. Draugystė pati savaime daugina džiaugsmą ir skatina dalintis kančia, bet dar labiau tada, kai draugystės šaknys yra bendrame tikėjime.

Malda – o Marija, kuri apmąstei savo Sūnaus aistrą tarp apaštalų, išmokyk mus klausytis savo brolių ir seserų ir išsivaduoti iš savanaudiškumo.

4. Netikėk savimi per stipriai. Nuolankumas ir gailestingumas.
Faktas – Via Crucis Krizevac prasideda nuo didelio entuziazmo ir ryžto. Takas toks, kad paslydimai ir kritimai nėra neįprasti. Kūnas patiria didelį įtampą ir lengvai greitai išsenka. Nuovargio, troškulio ir alkio netrūksta... Silpniausi kartais susigundo atgailauti, kad pradėjo šį sunkų darbą. Matydamas, kad kas nors krenta ar jam reikia pagalbos, žmogus yra priverstas iš jo juoktis ir juo nesirūpinti.

Apmąstymas – mes vis dar esame kūno būtybės. Mums irgi gali atsitikti, kad nukrisime ir ištroškiame. Trys Jėzaus nuopuoliai kelyje į Kalvariją yra reikšmingi mūsų gyvenimui. Krikščioniškam gyvenimui reikia stiprybės ir drąsos, tikėjimo ir ištvermės, bet taip pat ir nuolankumo bei gailestingumo. Malda – o Marija, nuolankiųjų motina, pasiimk mūsų darbus, skausmus ir silpnybes. Patikėkite juos ir savo Sūnų, nuolankųjį Tarną, kuris prisiėmė mūsų naštas.

5. Kai auka suteikia gyvybę. Meilė darbuose.
Faktas – link dešimtos stoties pravažiavome jaunuolių grupę, nešančius neštuvuose neįgalią jauną moterį. Mus pamačiusi mergina mus pasitiko plačia šypsena. Iš karto pagalvojau apie evangelijos sceną, kai Jėzui buvo pristatytas paralyžiuotasis, kai buvo nuleistas nuo namo stogo... Jauna moteris džiaugėsi pabuvusi Krizevake ir sutikusi ten Dievą. Tačiau viena, be draugų pagalbos, ji nebūtų galėjusi įkopti. Jei tuščiomis rankomis lipti jau sunku normaliam vyrui, įsivaizduoju, kiek sunkiau bus tiems, kurie savo ruožtu nešė tą kraiką, ant kurio gulėjo jų sesuo Kristuje.

Apmąstymas – Kai mylime, priimame visą gyvenimą trunkančią kančią ir laimę būti mylimiems. Jėzus mums davė didžiausią to pavyzdį. „Niekas neturi didesnės meilės už šią: gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13, XNUMX), sako Golgotos nukryžiuotasis. Mylėti reiškia turėti už ką mirti!

Malda – o Marija, verkiusi Kryžiaus papėdėje, išmokyk mus priimti kentėti iš meilės, kad mūsų broliai turėtų gyvybę.

6. Dievo karalystė priklauso „vaikams“. Mažumas.
Faktas – gražus vaizdas mūsų pasivaikščiojimo metu buvo matyti įlipančius ir išlipančius vaikus. Jie praleido švelnius, besišypsančius, nekaltus. Jiems buvo lengviau nei suaugusiems slampinėti ant akmenų. Vyresnieji pamažu sėsdavo atsigaivinti. Mažieji mūsų ausyse nuaidėjo Jėzaus kvietimą tapti panašiais į juos, kad įeitų į jo karalystę.

Apmąstymas – kuo labiau tiki savimi, kad esi puikus, tuo sunkesnis tampi, tuo sunkiau lipti į „Karmelį“. Malda – Princo motina ir mažasis tarnas, išmokyk mus atsikratyti savo prestižo ir orumo džiaugsmingai ir ramiai eiti „mažuoju keliu“.

7. Džiaugsmas judėti pirmyn. Kitų komfortas.
Faktas – artėjant prie paskutinės stoties, nuovargis didėjo, bet mus nunešė džiaugsmas, žinodamas, kad netrukus atvyksime. Žinojimas apie prakaito priežastis suteikia drąsos. Nuo Via Crucis pradžios, o dar labiau į pabaigą, nusileidime sutikome žmonių, kurie savo brolišku žvilgsniu skatino eiti pirmyn. Neretai pasitaikydavo poros susikibusių už rankų, kad padėtų vienas kitam įveikti stačiausias vietas.

Apmąstymas – mūsų krikščioniškas gyvenimas yra perėjimas iš dykumos į pažadėtąją žemę. Noras amžinai gyventi Viešpaties namuose teikia mums džiaugsmo ir ramybės, kad ir kokia sunki būtų kelionė. Būtent čia šventųjų liudijimas suteikia mums didžiulę paguodą tų, kurie prieš mus sekė ir tarnavo Viešpačiui. Turime nenumaldomą poreikį būti vienas kito palaikyti. Dvasinis nurodymas, gyvenimo liudijimas ir dalijimasis bei patirtimi yra būtini daugelyje kelių, kuriuose atsiduriame.

Malda – o Marija, tikėjimo ir bendros vilties Dievo Motina, išmokyk mus pasinaudoti daugybe tavo apsilankymų, kad dar turėtume pagrindo viltis ir tobulėti.

8. Mūsų vardai įrašyti danguje. Pasitikėjimas!
Faktas – štai. Mums prireikė daugiau nei trijų valandų, kad pasiektume tikslą. Kuriozas: ant pagrindo, ant kurio pastatytas didelis baltas kryžius, pilna vardų – tų, kurie čia praėjo, arba tų, kuriuos širdyje nešė piligrimai. Pasakiau sau, kad tiems, kurie juos rašė, šie vardai yra daugiau nei tik raidės. Vardų pasirinkimas nebuvo laisvas.

Apmąstymas – Net danguje, mūsų tikrojoje tėvynėje, mūsų vardai užrašyti. Dievas, kuris pažįsta kiekvieną vardu, laukia mūsų, galvoja apie mus ir mus prižiūri. Jis žino mūsų plaukų skaičių. Visi, kurie buvo pirmesni už mus, šventuosius, galvoja apie mus, užtaria ir saugo mus. Kad ir kur būtume ir ką bedarytume, turime gyventi pagal dangų.

Malda – o Marija, vainikuota rožinėmis gėlėmis iš dangaus, išmokyk mus visada nukreipti žvilgsnį į aukščiau esančią tikrovę.

9. Nusileidimas nuo kalno. Misija.
Faktas – atvykę į Krizevac pajutome norą pasilikti kuo ilgiau. Ten jautėmės gerai. Prieš mus driekėsi nuostabi Marijos miesto Medjugorjės panorama. Mes dainavome. Mes juokėmės. Bet ... reikėjo nusileisti. Turėjome palikti kalną ir grįžti namo... kad atnaujintume kasdienį gyvenimą. Būtent ten kasdieniame gyvenime, Marijos žvilgsnyje, turime patirti mūsų susitikimo su Viešpačiu stebuklus. Apmąstymas - Daugelis žmonių meldžiasi Krizevac ir daugelis gyvena pasaulyje. Tačiau Jėzaus malda buvo užpildyta jo misija: Tėvo valia, pasaulio išgelbėjimu. Mūsų maldos gilumas ir tiesa pasiekiama tiktai laikantis Dievo išganymo plano.

Malda – o Marija, Dievo Motina, mokyk mus sakyti „taip“ Viešpačiui per visas savo gyvenimo dienas, kad ateitų Dievo karalystė!

Fr Jean-Basile Mavungu Khoto

Šaltinis: „Eco di Maria“ Nr. 164