Medžugorjė: vizionierius Ivanka pasakoja mums apie madoną ir apsireiškimus

Ivankos parodymai iš 2013 m

Pateris, Ave, Gloria.

Ramybės karaliene, melskitės už mus.

Šio susitikimo pradžioje norėjau jus pasveikinti pačiu gražiausiu sveikinimu: „Pagirtas Jėzus Kristus“.

Visada būk pagirtas!

Kodėl aš dabar prieš tave? Kas aš esu? Ką aš tau galiu pasakyti?
Aš esu paprastas mirtingas žmogus, kaip ir kiekvienas iš jūsų.

Visus šiuos metus aš nuolat savęs klausiu: „Viešpatie, kodėl pasirinkai mane? Kodėl padovanojote man šią puikią dovaną, bet kartu ir didelę atsakomybę? Čia, žemėje, bet ir vieną dieną, kai ateisiu prieš Jį. Aš visa tai priėmiau. Tai puiki dovana ir didžiulė atsakomybė. Aš tiesiog meldžiu Dievo, kad suteiktų man jėgų ir toliau eiti tuo keliu, kurio Jis iš manęs nori.

Čia galiu tik paliudyti, kad Dievas gyvas; kad Jis yra tarp mūsų; kuris nuo mūsų nepasitraukė. Mes esame tie, kurie nuo jo nusisuko.
Dievo Motina yra mus mylinti Motina. Ji nenori mūsų palikti vienų. Jis parodo mums kelią, vedantį pas Jo Sūnų. Tai vienintelis tikras kelias šioje žemėje.
Taip pat galiu pasakyti, kad mano malda yra kaip tavo malda. Mano artumas Dievui yra toks pat, kaip ir jūs su Juo.
Viskas priklauso nuo jūsų ir manęs: kiek mes jumis pasitikime ir kiek galime priimti jūsų žinutes.
Pamatyti Madoną savo akimis yra gražus dalykas. Vietoj to, matydami tai savo akimis ir neturėdami to širdyje, nieko verta. Kiekvienas iš mūsų galime tai pajusti savo širdyje, jei norime ir galime atverti savo širdį.

1981 m. buvau 15 metų mergaitė. Nors esu kilęs iš krikščionių šeimos, kurioje visada melsdavomės iki tol, nežinojau, kad Dievo Motina gali pasirodyti ir kad ji kažkur pasirodė. Dar mažiau galėčiau įsivaizduoti, kad vieną dieną galėčiau tave pamatyti.
1981 m. mano šeima gyveno Mostare, o Mirjana – Sarajeve.
Po pamokų, per atostogas čia ateidavome.
Mūsų šalyje sekmadieniais ir švenčių dienomis įprasta nedirbti ir, jei galime, einame į mišias.
Tą dieną, birželio 24 d., šv. Jono Krikštytojo, po mišių mes, merginos, susitarėme po pietų susitikti pasivaikščioti. Tą popietę su Mirjana susitikome pirmiausia. Laukdami, kol atvyks kitos mergaitės, šnekučiavomės kaip 15 metų mergaitės. Pavargome jų laukti ir nuėjome link namų.

Dar ir šiandien nežinau, kodėl dialogo metu pasukau link kalno, nežinau, kas mane patraukė. Atsisukusi pamačiau Dievo Motiną.Net nežinau, iš kur tie žodžiai, kai pasakiau Mirjanai: "Žiūrėk: Dievo Motina ten viršuje!" Ji nežiūrėdama man pasakė: „Ką tu sakai? Kas tau atsitiko?" Aš tylėjau ir mes ėjome toliau. Atvykome į pirmuosius namus, kur sutikome Milką, Marijos seserį, kuri ketino parsivežti avis. Nežinau, ką ji pamatė mano veide ir paklausė: „Ivanka, kas tau nutiko? Keistai atrodai“. Grįžusi pasakiau jai ką mačiau. Kai atvykome į vietą, kur aš turėjau regėjimą, jie taip pat pasuko galvas ir pamatė tai, ką aš mačiau anksčiau.

Galiu tik pasakyti, kad visos emocijos, kurias turėjau manyje, sujaukė. Taigi buvo malda, dainavimas, ašaros…
Tuo tarpu Vicka taip pat atėjo ir pamatė, kad su mumis visais kažkas vyksta. Mes jai pasakėme: „Bėk, bėk, nes čia matome Madoną. Vietoj to ji nusiavė sandalus ir nubėgo namo. Pakeliui jis sutiko du berniukus, vardu Ivanas, ir papasakojo jiems, ką matėme. Taigi jie trys grįžo pas mus ir jie taip pat pamatė tai, ką matėme mes.

Dievo Motina buvo nutolusi nuo mūsų 400 – 600 metrų ir savo rankos ženklu nurodė prieiti.
Kaip ir sakiau, visos emocijos manyje maišėsi, bet vyravo baimė. Nors buvome graži grupė, nedrįsome jos link eiti.
Dabar aš nežinau, kiek laiko mes ten išbuvome.

Prisimenu tik tiek, kad vieni grįžome tiesiai namo, kiti – pas kažkokį Džovanį, švenčiantį savo vardadienį. Pilni ašarų ir baimės įėjome į tą namą ir pasakėme: „Mes matėme Madoną“. Atsimenu, kad ant stalo buvo obuoliai ir juos mėtė į mus. Jie mums pasakė: „Nedelsdami bėkite namo. Nesakyk šių dalykų. Jūs negalite žaisti su šiais dalykais. Niekam nekartokite to, ką mums pasakėte!

Kai grįžome namo, pasakiau močiutei, broliui ir seseriai, ką mačiau. Kad ir ką sakyčiau, brolis ir sesuo iš manęs juokėsi. Močiutė man pasakė: „Mano dukra, tai neįmanoma. Tikriausiai matėte, kad kažkas gano avis.

Ilgesnės nakties mano gyvenime nebuvo. Vis klausiau savęs: „Kas man nutiko? Ar aš tikrai pamačiau tai, ką mačiau? Aš iš proto išsikratau. Kas su manimi atsitiko?"
Bet kuris suaugęs žmogus, kurį pasakėme, ką matėme, atsakė, kad tai neįmanoma.
Jau tą vakarą ir kitą dieną tai, ką matėme, pasklido.
Tą popietę pasakėme: „Nagi, grįžkime į tą pačią vietą ir pažiūrėkime, ar vėl pamatysime tai, ką matėme vakar“. Prisimenu, kaip močiutė laikė mane už rankos ir sakė: „Neik. Likite čia su manimi!"
Kai tris kartus pamatėme šviesą, pribėgome taip greitai, kad niekas negalėjo mūsų pasiekti. Bet kai priartėjome prie tavęs…
Mieli draugai, aš nežinau, kaip perteikti šią meilę, šį grožį, tuos dieviškus jausmus, kuriuos jaučiau.
Galiu pasakyti tik tiek, kad iki šiol mano akys nematė gražesnio dalyko. Jauna 19 – 21 metų mergina su pilka suknele, baltu šydu ir žvaigždžių vainiku ant galvos. Ji turi gražias ir švelnias mėlynas akis. Jis turi juodus plaukus ir skrenda ant debesies.
To vidinio jausmo, to grožio, to švelnumo ir tos Motinos Meilės neįmanoma apibūdinti žodžiais. Jūs turite tai išbandyti ir gyventi. Tą akimirką žinojau: „Tai Dievo Motina“.
Prieš du mėnesius iki šio įvykio mirė mano mama. Aš paklausiau: „Dieve mano, kur mano mama? Šypsodamasi ji man pasakė, kad yra su ja. Tada ji pažiūrėjo į kiekvieną iš mūsų šešių ir liepė nebijoti, nes ji visada bus su mumis.
Per visus šiuos metus, jei nebūtum buvę su mumis, mes, paprasti ir žmogiški, nebūtume visko ištvėrę.

Ji čia prisistatė kaip Taikos karalienė. Pirmoji jo žinutė buvo: „Ramybė. Ramybė. Ramybė". Taiką galime pasiekti tik malda, pasninku, atgaila ir švenčiausiąja Eucharistija.
Nuo pirmos dienos iki šios dienos tai yra svarbiausi pranešimai Medjugorjėje. Tie, kurie gyvena šiomis žinutėmis, randa klausimus ir atsakymus.

Nuo 1981 iki 1985 metų ją matydavau kiekvieną dieną. Per tuos metus jūs man papasakojote apie savo gyvenimą, pasaulio ateitį, Bažnyčios ateitį. Aš visa tai parašiau. Kai pasakysite, kam pristatyti šį dokumentą, aš tai padarysiu.
7 m. gegužės 1985 d. turėjau paskutinį savo kasdieninį apsireiškimą. Dievo Motina man pasakė, kad daugiau niekada jos nebematysiu kiekvieną dieną. Nuo 1985 m. iki šiandien aš tave matau kartą per metus birželio 25 d. Per tą paskutinį kasdienį susitikimą Dievas ir Dievo Motina man padovanojo labai, labai didelę dovaną. Puiki dovana man, bet ir visam pasauliui. Jei jums čia įdomu, ar yra gyvenimas po šio gyvenimo, aš esu čia kaip liudytojas prieš jus. Galiu jums pasakyti, kad čia, žemėje, mes žengiame tik labai trumpą kelią į amžinybę. Tame susitikime mačiau savo mamą taip, kaip dabar matau kiekvieną iš jūsų. Ji mane apkabino ir pasakė: „Mano dukra, aš tavimi didžiuojuosi“.
Štai dangus atsiveria ir mums sako: „Brangūs vaikai, grįžkite į ramybės, atsivertimo, pasninko ir atgailos kelią“. Mes buvome išmokyti kelio ir esame laisvi pasirinkti, kaip norime.

Kiekvienas iš mūsų šešių vizionierių turime savo misiją. Vieni meldžiasi už kunigus, kiti už ligonius, treti už jaunus žmones, vieni už tuos, kurie nepažino Dievo meilės ir mano misija – melstis už šeimas.
Dievo Motina kviečia mus gerbti santuokos sakramentą, nes mūsų šeimos turi būti šventos. Jis kviečia atnaujinti šeimos maldą, sekmadieniais eiti į šventas Mišias, kas mėnesį išpažinti, o svarbiausia, kad Biblija yra mūsų šeimos centre.
Todėl, mielas drauge, jei nori pakeisti savo gyvenimą, pirmas žingsnis būtų pasiekti taiką. Ramybė su savimi. To nerasi niekur, nebent išpažintyje, nes esi susitaikęs su savimi. Tada eikite į krikščioniškojo gyvenimo centrą, kur Jėzus yra gyvas. Atverk savo širdį ir Jis išgydys visas tavo žaizdas ir tu lengviau išnešioji visus savo gyvenimo sunkumus.
Pažadinkite savo šeimą malda. Neleiskite jai priimti to, ką jai siūlo pasaulis. Nes šiandien mums reikia šventų šeimų. Nes jei piktasis sunaikins šeimą, jis sunaikins visą pasaulį. Iš geros šeimos ateina tiek daug gero: gerų politikų, gerų gydytojų, gerų kunigų.

Negali sakyti, kad neturi laiko maldai, nes Dievas mums davė laiko ir mes esame tie, kurie jį skiriame įvairiems dalykams.
Kai nutinka katastrofa, liga ar kažkas rimto, viską paliekame ištiesti ranką tiems, kuriems reikia pagalbos. Dievas ir Dievo Motina duoda mums stipriausių vaistų nuo visų šio pasaulio ligų. Tai malda iš širdies.
Jau pirmomis dienomis kvietėte mus melstis Credo ir 7 Pater, Ave, Gloria. Tada jis pakvietė mus melstis rožinį per dieną. Visus šiuos metus jis kviečia mus du kartus per savaitę pasninkauti ant duonos ir vandens ir kasdien melstis šventojo rožinio. Dievo Motina mums pasakė, kad malda ir pasninku taip pat galime sustabdyti karus ir katastrofas. Kviečiu sekmadienį neleisti sau gulėti ir ilsėtis. Tikras poilsis randamas šventose Mišiose. Tik ten tu gali tikrai pailsėti. Nes jei leisime Šventajai Dvasiai patekti į mūsų širdis, bus daug lengviau išnešioti visas savo gyvenimo problemas ir sunkumus.

Jūs neprivalote būti krikščioniu tik popieriuje. Bažnyčios nėra tik pastatai: mes esame gyvoji Bažnyčia. Mes skiriamės nuo kitų. Esame kupini meilės savo broliui. Esame laimingi ir esame ženklas savo broliams ir seserims, nes Jėzus nori, kad dabar būtume apaštalai žemėje. Jis taip pat nori jums padėkoti, nes jūs norėjote išgirsti Dievo Motinos žinią. Jis dar labiau jums dėkoja, jei norite neštis šią žinią savo širdyse. Įveskite juos į savo šeimas, į bažnyčias, į savo valstybes. Ne tik kalbėti liežuviu, bet ir liudyti savo gyvenimu.
Dar kartą noriu jums padėkoti, pabrėždamas, kad klausykitės, ką Dievo Motina mums, vizionieriams, pirmosiomis dienomis pasakė: „Nieko nebijokite, nes aš esu su jumis kiekvieną dieną“. Tai lygiai tas pats, ką jis sako kiekvienam iš mūsų.

Kiekvieną dieną meldžiuosi už visas šio pasaulio šeimas, bet kartu prašau visų melstis už savo šeimas, kad galėtume susivienyti ir būti viena maldoje.
Dabar su malda dėkojame Dievui už šį susitikimą.

Šaltinis: adresų sąrašo informacija iš „Medjugorje“