Mirjana iš Medjugorje „eikime keliu, kurio nori Dievo Motina“

Vizionierė Mirjana Dragicevic-Soldo dalyvavo kasdieniuose apsireiškimuose nuo 24 m. Birželio 1981 d. Iki 25 m. Gruodžio 1982 d. Paskutiniame kasdieniniame apsireiškime Dievo Motina, patikėjusi 10-ą paslaptį, jai pasakė, kad nuo tos akimirkos ji jai pasirodys. metus, o būtent kovo 18 d. Taip nutiko per pastaruosius metus. Paskutinio apsireiškimo 18 m. Kovo 2006 d. Proga daugybė tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio susirinko melstis Rožančiaus Cenacle, sesers Elvira bendruomenėje. Maldoje jie laukė Dievo Motinos atėjimo. Mirjana atvyko su vyru Marko ir artimiausiais giminaičiais. Apsireiškimas prasidėjo 13.59 val. Ir truko iki 14.04 val. Dievo Motina davė tokią žinutę:

„Mieli vaikai! Šiuo gavėnios laikotarpiu kviečiu jus į vidinį atsisakymą. Atsisakymo kelias veda jus per meilę, pasninką, maldą ir gerus darbus. Tik visiškai atsisakę vidinio, atpažinsite Dievo meilę ir laikų, kuriais gyvenate, ženklus. Jūs būsite šių ženklų liudininkas ir pradėsite apie juos kalbėti. Štai kur aš noriu tave nuvesti. Ačiū, kad mane sekate. " Kitą dieną, šv. Juozapo šventę, nuvykome aplankyti Mirjaną jos namuose ir su ja kalbėjomės. Jis davė mums tokį interviu:

Mirjana, vakar dalyvavai kasmetiniame apsireiškime. Ką galite mums pasakyti apie šios dienos apsireiškimą? Aš jau dažnai sakiau: galite pamatyti Dievo Motiną tūkstančius kartų, bet kai ji pasirodo, man tai tarsi pirmas kartas. Tiesą sakant, visada yra didelis džiaugsmas, meilė, saugumas ir malonė. Būtent tai galima pamatyti jos akyse, kai stebiu ją apsireiškimo metu. Apsireiškimo metu Dievo Motina stebi visus dalyvaujančius žmones, kiekvieną atskirai. Kartais, kai jis žiūri į ką nors, jo akyse matau skausmą, kartais džiaugsmą, kartais ramybę, kartais liūdesį. Visa tai man leidžia suprasti, kad ji gyvena su kiekvienu esančiu žmogumi ir dalijasi savo džiaugsmu, skausmu ar kančia.

Vakar per apsireiškimą buvo nuostabu. Atsiklaupiau ir meldžiausi su kitais susirinkusiais piligrimais. Mačiau juos, klausiausi jų maldos. Atėjus Dievo Motinos apsireiškimo akimirkai, mano jausmai buvo tokie stiprūs, kad žinojau, jog tai yra tas momentas, kai jis ateis.

Jei Dievo Motina nebūtų atvykusi tą akimirką, būčiau sprogusi, nes mano emocijos buvo stiprios. Kai pasirodo Dievo Motina, visa kita dingsta. Tada man nebėra piligrimų, nebėra tos vietos, kur laukiau apsireiškimo, viskas tampa mėlyna kaip dangus, o tu svarbiau už viską.

Dievo Motina, kaip visada, vilkėjo pilką suknelę ir baltą šydą. Ačiū Dievui, kad nebuvo liūdna. Paprastai būna liūdna beveik visada, kai turiu apsireiškimą mėnesio 2 dieną.

Šį kartą ji buvo laiminga. Negaliu sakyti, kad ji buvo per daug laiminga ir juokėsi. Bet aš dėkoju Dievui, kad jo akyse nebuvo skausmo, liūdesio ar net ašarų. Ji turėjo motinišką išraišką ir atrodė, kad kažkokiu būdu ji norėjo, kad mes širdimi, meile ir šypsena suprastume, ko ji nori iš mūsų. Ji davė man žinutę, o aš uždaviau jai dar keletą klausimų apie žmones, patekusius į sunkias gyvenimo situacijas. Ji atsakė į mano klausimus. Ji palaimino mus visus, kaip visada, motiniškai.

Jis dar kartą pakartojo, kad tai yra jos motiniškas palaiminimas, bet kad didžiausia palaima, kurią galime gauti žemėje, yra kunigo palaiminimas, nes jos sūnus mus palaimina per kunigą.

Apsireiškimo metu gavote pranešimą. Kaip tai interpretuojate?

Man asmeniškai žinia yra labai gili.

Po kiekvieno apsireiškimo įpratau deklamuoti Rožinį ir apmąstyti kiekvieną žodį, kurį Dievo Motina pasakė žinutės metu, ir kiekvieną veido išraišką. Pirmiausia bandau suprasti, ką Dievas nori pasakyti man asmeniškai, ir tik tada galvoju apie tai, ką jis nori per mane pranešti kitiems.

Mes neturime teisės aiškinti žinutės, nes kiekvienas turi asmeniškai ją apmąstyti ir suprasti, ką Dievas nori jam pasakyti. Žinutė skirta mums visiems, nes Dievas nori, kad visi jos klausytume ir visi ja gyventume. Paskutinėje žinutėje, kiek man pavyko suvokti, frazė „vidinis atsisakymas“ mane užklupo visų pirma. Ką tai reiškia Dievo Motina? Manau, kad tai nesunku suprasti ir manau, kad vidinis atsisakymas yra būtinas ne tik gavėnioje, bet ir visas mūsų gyvenimas turėtų būti vidinis atsisakymas.

Dievo Motina neprašo mūsų nieko, ko negalime pasiekti. Manau, kad interjero atsisakymas reiškia gero Viešpaties ir Jėzaus svarbą mūsų širdyje ir mūsų šeimoje. Jei Dievas ir Jėzus užima pirmąją vietą, mes turime viską, nes turime tikrą ramybę, kurią mums gali suteikti tik jie.

Žinutėje Dievo Motina taip pat sako, kad meilės atsisakymo kelias eina per meilę. Ką reiškia meilė? Man tai reiškia, kad turime atpažinti Jėzų kiekviename sutiktame ir pažįstamame žmoguje ir kad turime jį mylėti kaip tokį, o ne teisti ar kritikuoti: iš tikrųjų mes negalime perimti Dievo dalykų į savo rankas, nes mes teisiame žmones visai kitaip. Dievas teisia žmones pagal meilę ir žino, kas yra žmogaus širdyje, bet mes negalime to žinoti. Tada Dievo Motina kalba apie pasninką. Jūs taip pat iš žinučių žinote, koks svarbus Dievo Motinai pasninkas ant duonos ir vandens trečiadienį ir penktadienį. Pasninkas turėtų būti mūsų gyvenimas. Tačiau ji mus supranta ir mums visiems sako, kad būtent maldos metu suprasime, kokią auką galime aukoti pasninko vietoje. Tiems, kurie niekada nevalgė, rekomenduočiau daryti tai, ką Dievo Motina padarė su mumis, kai prasidėjo apsireiškimai. Pasirodžiusi Medjugorjėje, ji ne iš karto paprašė mūsų pasninkauti duona ir vandeniu trečiadieniais ir penktadieniais, bet pirmiausia ji mums kalbėjo apie penktadienio pasninko prasmę, todėl inicijavo pasninką kartą per savaitę, būtent penktadienį. . Tik vėliau, po kurio laiko, jis pridūrė, kad duoną ir vandenį teko pasninkauti ir trečiadieniais.

Be to, pranešime Dievo Motina pabrėžia maldą. Ką mums turėtų reikšti malda? Malda turėtų būti mūsų kasdienis dialogas su Dievu, nuolatinis ryšys. Kaip galiu pasakyti, kad myliu žmogų, kuris man yra svarbus ir kuris mano širdyje užima pirmą vietą, jei niekada su juo nekalbu?

Todėl malda turėtų būti ne našta, o tiesiog sielos poilsis ir bendrystė su mylimu žmogumi.

Pabaigoje Dievo Motina kalbėjo apie gerus darbus. Manau, kad pasninkas, malda ir meilė mus veda prie gerų darbų. Dievo Motina visada ragino mus atlikti šiuos gerus darbus ir nori, kad parodytume, jog esame krikščionys, kad esame tikintys ir kad dalijamės kitų skausmu ir kančia. Turime duoti ką nors iš širdies ir ne tai, ko mums nebereikia, bet tai, ko mums iš tikrųjų reikia, ko norime ir ką giliai mylime. Tame slypi mūsų, kaip krikščionių, didybė. Ir būtent šis kelias veda mus į vidinį atsisakymą.

Jis taip pat sako, kad suprasime laikų, kuriais gyvename, ženklus, taip pat priduria, kad pradėsime apie juos kalbėti. Ką gali reikšti, kad mes kalbėsime apie ženklus? Mes, krikščionys, kažkaip išmokome tai, ką pasakė Jėzus: jūsų TAIP yra TAIP, o jūsų NE - NE. Taigi ir dabar man įdomu, ką Dievas reiškia per Dievo Motiną, kai jis sako: ar suprasite ženklus ir pradėsite apie juos kalbėti?

Galbūt atėjo nepaprastas laikas ir turime paliudyti savo tikėjimą, bet neduoti patarimų žmonėms, ką daryti. Visi gerai moka kalbėtis. Galvoju apie tai, kaip svarbu kalbėti per mūsų gyvenimą, gyventi Dievo Motinos pranešimais, gyventi su Dievu kiekvieną dieną.

Manau, kad svarbu pakelti balsą už gerus dalykus ir prieš blogus dalykus, iš tikrųjų suprasti, kad tai turi būti mūsų kalbėjimas. Ir aš manau, kad Dievo Motina tai turėjo omenyje sakydama: štai kur aš noriu tave nuvesti.

Baigdamas jis pasakė: „Ačiū, kad seki mane“! Paprastai Dievo Motina sako: „Ačiū, kad atsiliepei į mano kvietimą“! Bet šį kartą jis pasakė: „Ačiū, kad sekei mane“! Tai reiškia, kad mes vis tiek turime daug melstis, kad galėtume suprasti kiekvieną žodį, kurį Dievo Motina norėjo mums pasakyti. Dievo Motina pasakė ne: „Miela Mirjana, aš tau pranešu“, o „Mieli vaikai“. Aš visada sakau, kad Dievo Motinai esu neverta labiau nei kas nors kitas iš jūsų, nes Motinai nėra privilegijuoto vaiko. Mes visi esame Jo vaikai, kuriuos ji pasirenka skirtingoms misijoms. Dabar kyla klausimas, kiek kartų esame pasirengę eiti Dievo Motinos keliu, kuriuo ji mus visus vadina vienodai. Ir tai yra asmeninė atsakomybė.

Mirjana, tu buvai tarp pirmųjų regėtojų, pamačiusių Dievo Motiną. Mes švenčiame 25 Jo buvimo metus. Kaip jūs matote save, kaip regėtoją, po 25 metų?

Kai dabar atsigręžiu ir pamatau, kad praėjo 25 metai, atrodo, lyg būtų buvę vakar. Negaliu pagalvoti, kad taip ilgai praėjo. Pirmosiomis apsireiškimų dienomis jaučiausi labai keistai ir kilo šimtai neaiškių klausimų. Tada gyvenome Sarajeve. Tai buvo komunizmo laikotarpis, ir iš baimės tėvai mažai kalbėjo apie tikėjimą, nors mes jį praktikavome. Mes eidavome į mišias kiekvieną sekmadienį ir kaip šeima kiekvieną vakarą deklamuodavome Rožinį ir kitas maldas.

Kai Dievo Motina man pasirodė, aš nežinojau, ar aš gyvas, ar miręs. Jaučiausi labiau danguje nei žemėje. Dirbau savo įprastą darbą, bet mintys visada buvo danguje su brangia Madonna. Paprašiau gerojo Viešpaties, kad jis mane suprastų, ar įmanoma, jog tikrai mačiau Madonną ir kad visa tai tikrai patyriau. Tada prisimenu, kad pagalvojau, kaip būtų gražu, jei mano gyvenimas kuo greičiau baigtųsi ir galėčiau būti su Dievo Motina. Tiesą sakant, norėjau daugiau gyventi savo idėjų pasaulyje nei realybėje. Mano mėgstamiausias dalykas buvo galimybė tylėti ir apmąstyti. Taigi dieną tyliai apmąstžiau viską, kas susiję su susitikimu su Madonna. Tada, bėgant laikui ir padedama mūsų brangios Motinos, aš visa tai susipažinau. Dievo Motina padėjo man viską suprasti ir priimti. Tai taip pat padėjo man padėti kitiems žmonėms, kad ir jie suprastų. Taip greitai prabėgo 25 metai.

Per šiuos 25 metus Dievo Motina visada liko ta pati ir turi įgyvendinti savo projektą. Per 16-ąjį jubiliejų Dievo Motina pasakė: „Aš buvau su tavimi 16 metų. Tai parodo, kaip Dievas tave myli “. Taigi per šiuos 25 metus galime iš tikrųjų pamatyti, kiek Dievas mus myli ir kiek laiko Jo Motina mus siunčia padėti suprasti ir eiti teisingu keliu.

Man kiekvienas susitikimas su Dievo Motina yra tarsi pirmas kartas, todėl negaliu pasakyti: „Viskas normalu“. Tai niekada nėra normalu, bet tai yra puiki emocija.

Šaltinis: Medjugorje, kvietimas į maldą, Marija Taikos karalienė n. 68