Pasaulio religija: Krikščionybės Trejybės doktrina

Žodis „Trejybė“ kilęs iš lotyniško pavadinimo „trinitas“, kuris reiškia „trys yra vienas“. Pirmą kartą jį pristatė Tertulianas II amžiaus pabaigoje, tačiau plačiai pripažino IV ir V amžiais.

Trejybė išreiškia tikėjimą, kad Dievas yra sudarytas iš trijų skirtingų asmenų, kurie egzistuoja vienoda esme ir amžinai bendrauja kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Trejybės doktrina arba samprata yra pagrindinė daugumai krikščionių konfesijų ir tikėjimo grupių, nors ir ne visoms. Tarp bažnyčių, kurios atmeta Trejybės doktriną, yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Jehovos liudytojai, Jehovos liudytojai, krikščionys mokslininkai, unitai, Susivienijimo bažnyčia, Kristadelfai, Vieneto sekmininkai ir kt.

Skaitykite daugiau apie tikėjimo grupes, kurios atmeta Trejybę.
Trejybės išraiška Šventajame Rašte
Nors termino „Trejybė“ Biblijoje nėra, daugelis Biblijos tyrinėtojų sutinka, kad jo reikšmė aiškiai nurodyta. Visoje Biblijoje Dievas pristatomas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai ne trys dievai, o trys asmenys viename ir vieninteliame Dieve.

Tyndale'o Biblijos žodyne rašoma: „Raštai pristato Tėvą kaip kūrinijos šaltinį, gyvybės davėją ir visos visatos Dievą. Sūnus vaizduojamas kaip neregimojo Dievo atvaizdas, tikslus jo būties ir prigimties bei Atperkančiojo Mesijo atvaizdas. Dvasia yra veikiantis Dievas, Dievas ištiesia ranką į žmones – daro jiems įtaką, atkuria, užpildo ir vadovauja. Visi trys yra trejybė, gyvenantys vienas kitame ir dirbantys kartu, kad visatoje būtų sukurtas dieviškasis planas.

Štai keletas pagrindinių eilučių, išreiškiančių Trejybės sampratą:

Taigi eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... (Mato 28:19)
[Jėzus pasakė:] „Bet kai ateis Padėjėjas, kurį aš jums atsiųsiu iš Tėvo, Tiesos Dvasia, kylanti iš Tėvo, ji paliudys apie mane“ (Jn 15:26, ESV).
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė ir Dievo meilė bei Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais. (2 Korintiečiams 13:14, ESV)
Dievo, kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, prigimtį galima aiškiai matyti iš šių dviejų pagrindinių Evangelijų įvykių:

Jėzaus krikštas – Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją pakrikštyti. Kai Jėzus pakilo iš vandens, dangus atsivėrė ir Dievo Dvasia nusileido ant jo kaip balandis. Krikšto liudininkai išgirdo balsą iš dangaus: „Tai mano sūnus, kurį myliu, aš juo labai laimingas“. Tėvas aiškiai paskelbė Jėzaus tapatybę ir ant Jėzaus nusileido Šventoji Dvasia, suteikdama jam galią pradėti savo tarnystę.
Jėzaus atsimainymas – Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą ir Joną į kalno viršūnę melstis, bet trys mokiniai užmigo. Pabudę jie nustebo pamatę Jėzų kalbantį su Moze ir Eliju. Jėzus buvo perkeistas. Jos veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai apakino. Tada balsas iš dangaus prabilo: „Tai yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai gėriuosi; klausyk to“. Tuo metu mokiniai to įvykio iki galo nesuprato, tačiau šiandien Biblijos skaitytojai šiame pasakojime aiškiai mato Dievą Tėvą, tiesiogiai ir stipriai susijusį su Jėzumi.
Kitos Biblijos eilutės, išreiškiančios Trejybę
Pradžios 1:26, Pradžios 3:22, Pakartoto Įstatymo 6:4, Mato 3:16-17, Jono 1:18, Jono 10:30, Jono 14:16-17, Jono 17:11 ir 21, 1 Korintiečiams 12:4– 6, 2 Korintiečiams 13:14, Apaštalų darbai 2:32–33, Galatams 4:6, Efeziečiams 4:4–6, 1 Petro 1:2.

Trejybės simboliai
Trejybė (Boromo žiedai) – atraskite Boromo žiedus – tris susipynusius apskritimus, simbolizuojančius trejybę.
Trejybė (Triquetra): sužinokite apie triquetra, trijų dalių žuvies simbolį, simbolizuojantį trejybę.